Viduramžiais susiformavo teologinis ir liaudiškasis velnio vaizdiniai. Teologinis velnio vaizdinys ateina iš Šventojo Rašto, o štai liaudiškasis, nors ir susijęs su Biblija, yra ne toks teologizuotas, labiau sureikšmina „žemiškesnius“ žmogaus ir velnio santykius. Abu vaizdiniai egzistavo kartu ir vienas kitam neprieštaravo. Straipsnyje nagrinėjamas liaudiškasis velnio vaizdinys dviejuose XIII a. parašytuose ir Viduramžiais populiariuose veikaluose – Cezarijaus Heisterbachiečio „Pokalbiuose apie stebuklus“ (Dialogus miraculorum), baigtuose rašyti apie 1223 m., ir Vincento Boviečio „Didžiajame veidrodyje“ (Speculum maius), rašytame tarp 1235 ir 1264 metų. Analizuojama, kuo Viduramžių siužetai (pasakojimai) apie velnią panašūs į lietuvių folklore esančius mitinius siužetus, o kuo skiriasi.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.