„Užkalbėjimas“, „žadėjimas“ ir „vardijimas“: eminės terminologijos metmenys

Santrauka

Šiandien visuotinai vartojamas folkloristikos terminas užkalbėjimas įsitvirtino tik XX a. 7-ajame dešimtmetyje, nustelbęs eminius terminus žadėjimas ir vardijimas bei aibę priešdėlinių žodžio kalbėjimas formų. Visi šie terminai turi panašią semantinę motyvaciją: jie pabrėžia žodžių ar teksto sakymą. Tarp jų išsiskiria žodis žadėjimas, reiškiantis ypatingą kalbėjimą, kai užkalbėtojo sakomi žodžiai (žadėjimas) turi galią išsipildyti.

Straipsnyje nagrinėjamų terminų senumą liudija senieji Rytų Prūsijos žodynai ir kita raštija. Lietuvos teritorijoje šie terminai fiksuojami vėliau, tačiau čia jie ilgai išliko gyvojoje kalboje. Minimi terminai yra nevienodai paplitę skirtinguose regionuose. Žodis užkalbėjimas gausiai vartotas Dzūkijoje ir Aukštaitijoje, išskyrus šiaurinę jos dalį, rečiau aptinkamas Užnemunėje ir beveik nežinomas Žemaitijoje. Kitos priešdėlinės formos – atkalbėjimas, nukalbėjimas, apkalbėjimas – žinomos tik Aukštaitijos atskiruose arealuose. Nepriešdėlinė forma kalbėjimas būdingiausia Dzūkijai. Likusieji eminiai terminai yra mažiau paplitę. Žadėjimas gausiau fiksuojamas Aukštaitijos rytinėje dalyje, kur tebevartojamas šiandien, o iki XX a. vidurio jis buvo gerai žinomas ir Užnemunėje. Vardijimas, priešingai nei kiti terminai, buvo paplitęs tik Žemaitijoje bei Šiaurės Lietuvoje. Šiandien jis užkalbėjimo reikšme faktiškai nebevartojamas.