Šio straipsnio tikslas yra pagrįsti, kad Lietuvos istorijai skirtuose veikaluose Simonas Daukantas naudojo lietuvių tautosakos duomenis, pirmiausia patarles, kaip istorinį šaltinį, ir išnagrinėti jo motyvus. Remdamasis lietuvių patarlėmis, S. Daukantas siekė atskleisti socialinių-moralinių ir teisinių nuostatų vaidmenį istorijos procese, o labiausiai jį domino išaiškinti lietuvių paprotinės teisės normas ir prigimtinės teisės nuostatas. Patarlės jam buvo svarbios įrodinėjant senovės lietuvių visuomeninę santvarką buvus grįstą prigimtine teise, be to, argumentuojant, kad šioje visuomenėje vyravo prigimtinę veiklos laisvę puoselėjančios nuostatos.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.