Obsceniškosios lietuvių paremijos: užrašymo ir skelbimo ypatumai
Straipsniai
Martynas Vingrys
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Publikuota 2023-07-24
https://doi.org/10.51554/TD.23.65.09
PDF
HTML

Reikšminiai žodžiai

obsceniška tautosaka
paremijos
patarlių skelbimas
V. Krėvė
S. Daukantas
cenzūra

Kaip cituoti

Vingrys, M. (2023) “Obsceniškosios lietuvių paremijos: užrašymo ir skelbimo ypatumai”, Tautosakos darbai, 65, pp. 174–192. doi:10.51554/TD.23.65.09.

Santrauka

Straipsnyje analizuojamos nešvankaus pobūdžio paremijos, gilinamasi į jų pateikimo, fiksavimo ir publikavimo niuansus, be to, siekiama atskleisti visuomenės ir mokslininkų požiūrį į nešvankiąją liaudies kūrybą, daugiausia susitelkiant į tarpukarį. Remiantis archyvine medžiaga ir tarpukario periodikoje skelbtais straipsniais, empirinio pobūdžio tyrime į nešvankiąsias paremijas žvelgiama iš skirtingų perspektyvų: tautosakos pateikėjų, medžiagos rinkėjų ir folkloro tyrėjų.

Obsceniškųjų paremijų analizė, kai kurie šios riboto viešumo tautosakos vartosenos aspektai, jos rinkimo ir skelbimo istorija leido iš naujo persvarstyti obsceniškos liaudies kūrybos keliamus probleminius klausimus, pastebėti požiūrio į ją kaitos ženklus šiuolaikinėje folkloristikoje. Išryškėja, kad reikšmingą posūkį tokios tautosakos rinkimo procesui padarė XX a. 3-iajame dešimtmetyje pradėti leisti tautosakos rinkimo vadovai: juose buvo akcentuojama, jog įvairi liaudies kūryba verta būti užrašyta neatsižvelgiant į jos padorumo lygį. Be to, medžiagos rinkėjai skatinti fiksuoti ne tik paremijas, bet ir visą kitą informaciją, susijusią su užrašomuoju tekstu. Pateikėjų ir tautosakos užrašytojų pastabos bei komentarai – itin svarbi ir bene vienintelė informacija aiškinantis obsceniškų paremijų vartojimo aplinkybes.

Akivaizdu, jog, keičiantis vyraujančiai ideologijai, kito ir cenzūros pobūdis, buvo brėžiamos vis kitos moralumo ir amoralumo ribos. Pavyzdžiui, tam tikri XIX a. viduryje nederamais laikyti paremijų tekstai, perspausdinami XX a. pradžioje, cenzūrai neužkliūva. Kita vertus, XX a. pirmoje pusėje cenzūruojami jau kiti žodžiai, kurie XIX a. nebuvo laikomi netinkamais. Aiškaus sutarimo, kaip elgtis su obsceniška tautosaka, iki šiol nėra, nors laikui bėgant tautosakos tyrėjų požiūris krypsta mokslinio objektyvumo link. Šią požiūrio kaitą iliustruoja sisteminis sąvadas Lietuvių patarlės ir priežodžiai: jo paskutiniuose tomuose (priešingai nei pirmuose) skelbiami ir obsceniškieji paremijų variantai.

PDF
HTML

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.

Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai