Įprasta manyti, kad lietuvių liaudies ir apskritai lopšinės – tai kūdikiams ir mažiems vaikams raminti skirta dainuojamosios tautosakos rūšis. Vis dėlto lopšinių tekstuose kartais pasitaiko bauginančių, žiaurių ir smurtinių motyvų, kurie vaikams galėtų veikiau kelti nerimą ir įtampą, o ne nuraminti. Būtent apie tokias lopšines ir kalbama šiame straipsnyje. Trijose jo dalyse nagrinėjami įvairūs lietuvių liaudies lopšinių tekstai. Pirmoje pristatomi tekstai, kuriuose vaikams grasinama, jie bauginami arba minimos vaikams grėsmę keliančios mitinės būtybės ir gyvūnai. Antroje dalyje aptariamos lopšinės, kurių siužetuose ryškėja žiaurūs ir smurtiniai motyvai. Trečioje dalyje pristatomos lopšinės, perteikiančios „nuvertinantį“ požiūrį į vaiką. Jose atsiskleidžia suaugusiųjų abejingumas vaikui. Be to, aptariamos lopšinės, kuriose vaikas simboliškai tarytum „marinamas“.
Tyrimas atskleidė, jog bauginančių lopšinių paskirtis yra gąsdinanti ir didaktinė, o bauginantys lopšinių motyvai perteikia tradicinį mitinį lietuvių pasaulėvaizdį. Lopšinėse pasitaiko ir smurtinių motyvų – jais perduodami kultūroje gyvuojantys siužetai. Smurtiniai motyvai lopšinėse humoristine forma perkeliami į gyvūnų pasaulį. Be to, lopšinės gali atlikti apsauginę funkciją: vienu atveju vaikas apsaugomas įvardijant jį „niekam tikusiu“ arba netrukus mirsiančiu, kitu atveju – nuvarant šalin būtybes, galinčias jam pakenkti.