Pasakų sekėja XX–XXI a. sandūroje: subartoniškės Antaninos Čaplikienės atvejis

Santrauka

2000 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojai, atlikdami lauko tyrimus, susipažino su Subartonių (Varėnos raj.) gyventoja Antanina Glaniauskaite-Čaplikiene (1922–2016) – ji pateikė apie 140 pasakojimų (iš jų 69 pasakas, 9 sakmes, 3 padavimus, 6 sap­nų pasakojimus, 40 biografinių pasakojimų, keletą anekdotų). Peržvelgus iš moters užrašytą pasakojamosios tautosakos repertuarą, kilo klausimas, kaip A. Čaplikienė sugebėjo išlaikyti tokią ryškią folklorinę atmintį. Siekiant tai išsiaiškinti, straipsnyje pasitelkiama vengrų folkloristės Lindos Dégh išplėtota pasakų sekimo konteksto tyrimų atšaka – pasakų biologija (vok. Märchenbiology). Analizė atliekama keliais aspektais: 1) atsižvelgiant į bendrą Dzūkijos folkloro tradiciją ir į A. Čaplikienės gyvenimo aplinkybes, formavusias ją kaip pasakotoją, aptariamas moters pateiktas pasakojamosios tautosakos repertuaras – kiek ir kokių kūrinių papasakota, kaip jie įsikomponuoja į lietuvių sakytinę tradiciją; 2) analizuojami A. Čaplikienės prisiminimai apie pasakų sekimą praeityje, aptariama, kaip ji bendravo su folkloristais, atvykusiais užrašyti jos sekamų pasakų. Straipsnyje siekiama išryškinti šios pasakotojos išskirtinumą – kuo ji unikali XX–XXI a. sandūros ir apskritai Dzūkijos pasakojamosios tradicijos kontekste.