Mitinė vaikų ligų samprata ir jų ribinė raiška tradiciniame lietuvių pasaulėvaizdyje

Santrauka

Vaikų ligos lietuvių liaudies medicinoje iki šiol nėra nuosekliai tyrinėtos. Šiame straipsnyje nagrinėjama mitinė vaikų ligų samprata tradiciniame lietuvių pasaulėvaizdyje. Tyrimas apima XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės laikotarpį. Straipsnyje gilinamasi į tautosakos ir etnografinius tekstus, aprašančius liaudies medicinos praktikas, ir į jomis perteikiamą mitinę pasaulėžiūrą į žmogaus kūną bei ligas.

Pagrindinė straipsnio ašis, apie kurią sukasi visas tyrimas, yra ribos ir jų simbolinės išraiškos. Liaudies medicinoje, ligų sampratoje ir įvairiose ligų gydymo praktikose ribos gali įgyti įvairias formas: kūno ribų, aplinkos erdvių ribų, laiko ribų, pasirodyti pereinamosiose būsenose ir apeigose. Kaip šių ribų raiška atsiskleidžia vaikų ligose, straipsnyje nagrinėjama pasitelkiant trijų liaudies medicinai būdingų vaikų negalavimų pavyzdžius – šerius, kokliušą ir mėnulio apšvietimą. Išanalizavus jų etiologiją, simptomus ir gydymo būdus paaiškėjo, kad šeriams būdingos kūno (odos) ir pereinamųjų būsenų (nėštumo) ribų išraiškos, o kokliušui ir mėnulio apšvietimui – laiko, erdvės ir kūno ribų išraiškos. Šeriai atsiskleidžia kaip jokio įasmeninto pavidalo neturinti liga, o kokliušo ir mėnulio apšvietimo atvejais su ligomis elgiamasi kaip su mitinėmis būtybėmis, į kurias kreipiamasi ir kurias siekiama suklaidinti.