Straipsnyje keliamas tikslas pasiaiškinti, kaip dainose skirtingais jų raidos etapais reflektuojamas natūraliai susiformavęs Lietuvos kraštovaizdis. Žvelgiant iš šiuolaikinės pozicijos stengiamasi suprasti, kokias prasmes turi dainose fiksuotas gamtovaizdis ir ką jis reiškė dainas kūrusiems žmonėms. Apsiribojama vos dviejų kraštovaizdžio objektų – lauko ir kalno kuriamų prasmių interpretacija dainose, tikintis, kad šių vietovaizdžių poetinių prasmių peržvalga leis pasirinkti tinkamą kryptį toliau aiškinantis kraštovaizdžio ir jo prasmių konstravimo modelį dainose. Būdingiausiu Lietuvos kraštovaizdžio požymiu – žemės lygumu pažymėti dirbamos žemės plotai (laukai ir pievos) dainose atsiveria kaip žmogaus darbine veikla sudvasintas (įkultūrintas) peizažas. Tačiau daugiausia dėmesio skiriama lauko ir kalno vaizdavimo mitoritualinei plotmei. Vyraujanti apeiginės patirties vaizdų sklaida dainose įduoda raktą šifruojantis dainose ir kitų gamtovaizdžio objektų prasmes. Atlikta kraštovaizdžio istorinės raiškos peržvalga įtikina, kad tiktai vėlyvoji daina atitrūksta nuo mitoritualinio konteksto, užleisdama vietą kitoms kraštovaizdžio prasmių kūrimo versijoms, tarp jų – ir patriotinei.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.