Iš XIX a. pabaigos mus pasiekė penkios sakmės apie vadinamąją laukinę medžioklę. Naratyvus užrašė Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas Vilius Kalvaitis. Tekstuose pasakojama apie žmonių neva girdimus medžioklei būdingus garsus ar danguje matomus medžioklės vaizdus, kuriuos, kaip tikėta, sukelia keliaujančios vėlės. Šie naratyvai išsiskiria dviem dalykais: akivaizdžiu tekstų lokališkumu – jie užrašyti tiktai to meto lietuvininkų gyvenamoje teritorijoje – ir juose aptinkamo laukinės medžioklės motyvo originalumu. Analogiškų sakmių dabartinėje Lietuvos teritorijoje nerandame. Europoje laukinės medžioklės motyvai [E501.1–20] yra gerai žinomi ir apima didelį vaizdinių kompleksą apie dangumi skriejantį vaiduoklišką medžioklės būrį.
Lietuvių folkloristai šias sakmes daugiau sieja su vokiečių kultūros įtaka. Turimi folkloro faktai su tokia nuomone leidžia sutikti tik iš dalies, tad straipsnyje gilinamasi į minėtas sakmes, mėginant atskleisti vaizdinio kilmę, aptarti jo bruožus. Tai atliekama lyginant su baltiškąja pasaulėjauta, tai yra kaip kontekstą pasitelkiant baltų mitologijos, folkloro, papročių, archeologijos medžiagą, analizuojamos ir sakmių užrašymo aplinkybės.