Straipsnio tikslas – apžvelgti, kaip lietuvių folkloristikoje vertintas ir vertinamas dainų jausmingumas, emocingumas. Peržvelgiant dainų tyrinėjimus ir studijas, tautosakos rinkėjų ir liaudies dainininkų atsiliepimus bei šiuolaikinę folkloro refleksiją moksliniuose pastarųjų dešimtmečių straipsniuose, nagrinėjama, kokiu būdu aprašomas, vertinamas emocingumas – vienas svarbesnių tautosakos idėjinio turinio aspektų, kaip jausminė dainų pusė siejama su poetika, estetika, dainos geneze. Aptariami tyrinėjimai, kurių pagrindinis objektas – liaudies dainų psichologizmas ir emocionalumas. Ieškoma argumentų šiai tautosakos tyrimų krypčiai aktualinti.