Lietuvių tautosakos, o kartu ir mitologijos atspindžius Kristijono Donelaičio „Metuose“, be vienos kitos pastabos įvairių autorių darbuose, nuosekliau yra nagrinėję bent trys žymūs lietuvių tautosakininkai: Zenonas Slaviūnas, Ambraziejus Jonynas ir Stasys Skrodenis. Jau bandė šiuo klausimu pasisakyti ir šio straipsnio autorius. Ir vis dar yra ką pridurti. Šįkart panagrinėsime „Metuose“, esmiškai antrojoje dalyje „Vasaros darbai“, išryškėjančią savotišką „žolės mitologiją“ – alegorinius, simbolinius ir tiesiog mitinius su žole (pieva, pjūtimi ir t. t.) susijusius tradicinius vaizdinius: pirmiausia, žmogaus – augalo žiedo (pumpuro, vaisiaus) metafora, paskui atitinkamas suasmenintos mirties (Giltinės) su dalgiu vaizdinys, paskui karo – pjūties ir pjūties – karo analogijos ir galiausiai žolės, pievos kaip barzdos įvaizdis.