Straipsnyje pristatoma viena iš rašytinio folkloro atmainų – dainų sąsiuviniai. Šis asmeninės raštijos tipas moksliniame diskurse kol kas nebuvo nuosekliau kauptas ir tyrinėtas. Tačiau jau antrą šimtmetį gyvuojanti dainų sąsiuvinių tradicija verčia pasvarstyti, kokios objektyvios aplinkybės galėjusios lemti tokią nuostatą jų atžvilgiu. Bandant atpažinti dainų sąsiuvinių tradicijos ištakas, jie gretinami su kitomis giminiškomis rašytinės kultūros formomis, taip pat, remiantis konkrečiais pavyzdžiais, gilinamasi į užrašų kontekstualumo aspektus. Formaliõsios rankraščių sandaros aptarimas padeda atskleisti dainų sąsiuvinių žanrinę specifiką ir pademonstruoti šios kultūrinės tradicijos gyvybingumą bei dinamiškumą. Atsiremiant į patirtis, atsiradusias tiriant lietuvišką medžiagą, taip pat pasiremiant užsienio mokslininkų įžvalgomis, bandoma nusakyti keletą tyrimo krypčių, kurios leistų tęsti šio rašytinio folkloro žanro interpretacijas.