Straipsnyje tiriama žanriniu požiūriu sudėtingai apibrėžiama tradicinė lietuvių vaikų auklėjimo priemonė – gąsdinimai. Gąsdinimai naudojami siekiant tinkamo vaikų elgesio. Jie taip pat formuoja vaiko praktinį pasaulėvaizdį ir mitinę pasaulėjautą, todėl yra neatsiejami nuo visos vaiko psichofizinės raidos. Vaikų gąsdinimams būdingas dvigubas veikimo mechanizmas – jie veikia per vaiko jutiminę patirtį, bet ne mažiau yra svarbus ir gąsdinimuose pateikiamas įvairių reiškinių mitologizavimas. Mitinės plotmės svarba atsiskleidžia ir švelnesnėse tradicinėse vaikų auklėjimo formose. Kadangi vaikų gąsdinimai labai priklauso nuo situacijos ir yra labai įvairūs, straipsnyje jie skirstomi pagal keturis kriterijus: pateikimo formą, subjektą, erdvinę priklausomybę ir tikslą.