Straipsnyje siekiama pasiaiškinti, ar iš dainų, laikomų giluminiais ritualinės kultūros tekstais, būtų galima nubrėžti pagrindinius šeimos naratyvo kontūrus. Iš hermeneutinių prieigų kreipiama interpretacija tikimasi parodyti, kokie šeimos gyvenimo aspektai yra svarbūs dainų poetiniam diskursui ir kokiu pagrindu grindžiamą naratyvą jie leidžia atkurti. Atsižvelgiama į šeimos interpretaciją sunkinančias aplinkybes: ne visada aiškų dainų gyvavimo laiką, dainas veikusią ritualinės atminties, sumišusios su senąja paprotine teise, raidą ir kaitą. Prieinama prie išvados, kad senojo klodo dainos, persmelktos mitinio mąstymo inspiruotos ritualinės pasaulėžvalgos, iš tikrųjų aktualina beveik vieną šeimos gyvenimo temą – kiekvienai šeimai lemiamą reikšmę turėjusį kraujo giminystės praplėtimą naujais giminaičiais, su kuriais per vedybų apeigas susisaistoma kitais – svainystės ryšiais. Būtent skirtumui tarp kraujo ir svainystės giminysčių iš tikrųjų ir skiriamas kone visas konspektyviai apžvelgtas dainų šeimos naratyvas. Šiame straipsnyje platėliau pristatyta kraujo giminystei sureikšminti skirta dainų refleksija.