Tapatumas be stokos: trijų atminties vaizdinių apmąstymas

Santrauka

Straipsnyje keliais pjūviais – kasdienių trajektorijų formavimosi, menamos ar tikros socialinės atskirties ir stokos kaip savitapatumo principo – apmąstomos skirtingos konkrečių trijų žmonių laikysenos socialinės ir daiktiškosios aplinkos atžvilgiu. Atskleidžiama, kad buities minimalumas kiekvienu atveju gali nurodyti į visiškai kitą žmogaus gyvenimo kontekstą, tad išoriškai pastebimas skurdas, kalbant apie konkretaus žmogaus aplinką, gali reikšti skirtingas laikysenas ir nieko bendra neturinčias patirtis. Keliamas klausimas, kiek konkretiems gyvenimams galioja bendros socialinės nuostatos, viešumoje formuojami modeliai ir jų implikuojamos žmogaus vertės nustatymo skalės. Kritiškai aptariamos esencialistinė visuomenės samprata ir su ja susijusi tokia individo tapatybės sąvoka, kai asmens tapatumas esą susiformuoja nuolatos renkantis ir sekant socialiai galiojančius modelius. Straipsnyje aptariama kontingentiško tapatumo be stokos galimybė.