Straipsnyje gilinamasi į Lietuvoje ir pasaulyje plačiai žinomo dailininko Stasio Eidrigevičiaus įvairiu laiku ir įvairiomis progomis parašytus tekstus bei žodinius pasakojimus, kuriuose menininkas prabyla apie savo vaikystę ir ankstyvąją jaunystę prie pat Panevėžio esančiame Lepšių kaime, apie tėvų namų aplinką, darbus, šeimynykščių tarpusavio santykius. Viso šio namų naratyvo literatūrinis apibendrinimas – 2016 m. išleista knyga Giedanti gaidžio galva. S. Eidrigevičiaus tradicijos refleksijose itin ryškūs tradicinės gyvensenos elementų turintys kasdienybės akcentai: neretušuoti nykstančių gimtųjų namų vaizdai, suodžiais, mėšlu ir krauju paženklintos buities detalės, sunkių ūkio darbų sėkmės ir nesėkmės. Šios jo tekstų tendencijos ne tik tapo pagrindine tyrimo medžiaga, bet ir paskatino iš naujo pamąstyti apie bendrą pastaruosius porą šimtmečių besiformuojantį kanoninį tradicinės lietuvių kultūros vaizdą, akivaizdžiai reprezentuojantį šventinę, išeiginę „senovės lietuvių“ bendruomeninio gyvenimo aplinką ir stokojantį rupiosios kasdienybės paralelės.