Straipsnio tikslas – apžvelgti užsienio liaudies baladžių tyrinėjimus sakytinės ir rašytinės tradicijų sankirtos aspektu. Retrospektyviai pristatomos kelių užsienio autorių (daugiausia anglų ir amerikiečių, bet taip pat danų, škotų) mintys, po kruopelę įnešančios savo dalį į teorinę baladžių tyrinėjimų bazę, tokią trūkstamą Lietuvoje. Aptariamas Lietuvoje dar menkai žinomas baladžių plitimo per raštą reiškinys (ypač spausdintų lakštų ir brošiūrų pavidalu – broadsides, broadsheets, chapbooks ir pan.), pirmieji baladžių rinkiniai (S. Grundtvigo, F. J. Childo), jų redagavimo nuostatos (teksto kritika), raginimai rinkti balades iš sakytinės tradicijos, bandymai nustatyti sakytinės ir rašytinės tradicijos santykį.