Perkūno nutrenkto medžio motyvas: sąsajos su vestuviniais papročiais

Santrauka

Straipsnyje siekiama atskleisti Perkūno (lat. Perkons) per dangiškąsias vestuves suskaldyto ąžuolo motyvo kontekstus latvių ir lietuvių tautosakoje bei senuosiuose papročiuose. Pasitelkiant papildomus duomenis, mėginama patikrinti Leopoldo von Schröderio ir Haraldo Biezajo (Haralds Biezais) pateiktą aiškinimą, kad šiame motyve atsispindi tradicinis latvių vestuvių paprotys, kai nuotakos vežėjas vaizduoja kertąs, žegnojantis kardu į vartus arba į namo duris. Darbe apsiribojama tik šios interpretacijos nagrinėjimu, kol kas paliekant nuošalyje kitų mokslininkų paskelbtas ąžuolo prasmės aiškinimo versijas (parmuštas medis – kosminio arba Pasaulio medžio atmaina; ąžuolas kaip jaunikio simbolis).
Tyrimo metu atskleisti Perkūno vaizdinio mitologinėse dainose apie dangiškąsias vestuves panašumai su vestuvininkų apdainavimo dainomis, kuriomis išjuokiami vestuvių personažai, jaunoji arba kiti jos pusės dalyviai. Kartu išryškinti įvairūs prieštaravimai, trukdantys iki galo nustatyti Perkūno vaidmenį dangiškosiose vestuvėse ir kirčio į ąžuolą motyvo prasmę. Tyrime taikomas lyginamasis metodas.