Straipsnio tikslas – atskleisti gyvūno ir žmogaus santykių įvairovę tradicinėse lietuvių pasakose, siekiant suvokti gyvūnų reikšmę ir siužetų bei motyvų su gyvūnais prasmę šiame žanre. XIX–XX a. spausdinta ir archyvinė medžiaga pasitelkiama analizuojant pasakos etinius, pedagoginius bei psichologinius aspektus. Straipsnyje svarstoma, kur susikerta, o kur darniai sudera folkloristinis, psichologinis, kultūrologinis žvilgsniai į pasakojamąją tradiciją ir jos atspindimą pasaulėvaizdį.