Straipsnio pagrindu tapo neabejotinai darbščiausio ir originaliausio XIX a. lituanistinės medžiagos – dainų, vestuvinių papročių, žodyno duomenų – rinkėjo Antano Juškos (1819–1880) folklorinis palikimas, broliui Jonui Juškai padedant 1880–1883 m. publikuotas trijuose lietuvių kultūrai išskirtinės reikšmės turėjusiuose leidiniuose – Lietuviškos dainos, Lietuviškos svotbinės dainos, Svotbinė rėda veliuoniečių lietuvių, – tapusiuose mokslinės lietuvių dainynų edicijos pradmenimis. Viena iš tyrimo siekiamybių – sugrįžimas prie atidaus ir nuoseklaus brolių Juškų folklorinių publikacijų skaitymo, stengiantis į visas jose skelbiamas dainas pažvelgti kaip į gana margą, tačiau neabejotinai folklorinėje atmintyje suderančią visumą. Platesnei šios visumos recepcijai aktualūs keli dalykai: bendra XIX a. antrosios pusės folklorinės tradicijos situacija Lietuvoje, ano meto dainų vertinimo tendencijos ir paties A. Juškos asmenybė.