Iš esmės lietuvio pasaulėvaizdyje dvaro samprata yra ne vienalytė: galima teigti, kad senoji samprata išlikusi iki šių dienų, bet ji papildyta iš literatūros kūrinių perimtu suvokimu, išlikusių dvarų paskirtimi. Neabejotinai pirmiausia dvaras yra rūmai, pastatas, susijęs su istoriniu-kultūriniu laikotarpiu. Dvaras yra tarsi praeitis, bandanti prabilti, bet neretai slopinama išorinių veiksnių ir dabartinio gyvenimo tempo. Dvaras byloja apie istoriją ne tik kaip pastatas ir jo aplinka, bet ir savo praeities funkcija primena šiuolaikiniams lietuviams apie senų laikų socialinius vaidmenis. Teigtina, kad šiuolaikiniai lietuviai suvokia istorinį dvaro aspektą ir jo vaidmenį socialiniuose, kultūriniuose bei turtiniuose visuomenės sluoksniuose, nors dvaro kaip ūkinio vieneto supratimas yra gerokai apnykęs. Galima pamatyti, kad esama ir naujo suvokimo apraiškų – politika, įmonė, muziejus, mitinė vieta (greičiausiai perimta iš literatūros, pasakų, paremijų).