A. Žemaitės realistinės prozos kūriniuose greta tradicinių, valstiečiams skaitytojams svarbių, įdomių temų randame aprašytą ir XIX ir XX amžių sandūros naujovę – vis didesnį rašto kultūros plitimą Lietuvos kaime. Apsakymuose pavaizduotos įvairios valstiečių raštingumo veiklos suteikia unikalią progą priartėti prie dar tik pradedančio skaityti ar visai beraščio kaimo žmogaus, suvokti jo požiūrį į rašytinį žodį ir sykiu pamatyti pačios rašytojos taikytus būdus neigiamoms valstiečių nuostatoms griauti. Žemaitės apsakymai ir atsiminimai atskleidžia tradicinės ir modernios savivokos žmonių skirtingą santykį su rašytine kultūra bei parodo modernizacijos įtaką tradicinei kultūrai.