Straipsnyje apžvelgiama liaudies dainų recepcija, atsispindėjusi XIX a. antrosios pusės–XX a. pradžios lietuviškos spaudos kontekste. Analizuojamą medžiagą sudaro to meto periodinės spaudos publikacijos, interpretuojančios dainuojamosios tradicijos klausimus, ir įvairūs spausdinti dainų šaltiniai. Tyrimu siekiama išsiaiškinti, kokią dainos sampratą formavo bei palaikė viešasis diskursas, atstovaujamas tautinio atgimimo sąjūdžio tikslų siekusios lietuvių inteligentijos. Taip pat bandoma nusakyti, kaip folklorinėje tradicijoje atsispindėjo kintanti lietuvių etnokultūrinė savivoka, kaip ji reiškėsi socialiniame ir kultūriniame gyvenime. Daroma išvada, kad įtvirtinant dainuojamąjį paveldą kaip lietuvių tapatybės išraišką siekta sureikšminti jo normatyvinę funkciją, pabrėžtinai aktualinamą pačios inteligentijos autoritetine laikysena, ir iškelti svarbų kultūrinį tikslą – dainų kaupimą, kurį įsisąmonino kur kas platesnis ratas žmonių.