Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos pabėgėlių stovyklose buvo leidžiamos literatūros mokymo priemonės. Straipsnyje plačiau aptariamas rašytojos ir mokytojos Petronėlės Orintaitės-Janutienės parengtas ir 1946 m. Augsburgo lietuvių gimnazijos rūpesčiu išleistas „Lietuvių literatūros konspektas“, o jei tiksliau – toji vadovėlio dalis, kurioje pateikiama glausta lietuvių tautosakos apžvalga. Į tyrimo lauką taip pat patenka kai kurie lietuvių savaitraščio „Žiburiai“ priede „Skaitymai“ skelbti tautosakos tekstai. Siekiama išsiaiškinti, kokias tautinės bendruomenės išlikimo alternatyvas, susiklosčius itin sudėtingoms ir nepalankioms istorinėms aplinkybėms, tautosakos sampratos pristatymu karo pabėgėlių stovyklos gimnazistui atveria vadovėlio pasakojimas ir „Skaitymuose“ išspausdinta tautosaka, kaip šioje ypatingoje situacijoje veikia tarpukario Lietuvos mokymo tradicija, kaip išskirtinio knygų ilgesio ir šaltinių stokos išprovokuotas reiškiasi atminties fenomenas.