Gydomoji Pietų Italijos muzika ir dainos: tarantizmo atvejis

Santrauka

Straipsnyje aptariama tradicinė muzika ir dainos iš Salento regiono rytinėje Pietų Italijos dalyje. Tyrimas daugiausia remiasi spausdintais šaltiniais, kuriuos paskelbė etnomuzikologai bei
kitų sričių mokslininkai, rinkę etnografinę medžiagą XX ir XXI amžiuje. Ši medžiaga apima liaudies dainų tekstus ir kai kuriuos techninius aspektus, susijusius su tradicine šio krašto muzika, taip pat kiek platesnę informaciją apie kultūrinį Salento regiono kontekstą. Darbo tikslas iš tiesų ir buvo susieti muziką ir dainas su vietos kultūriniu kontekstu, todėl mano dėmesį patraukė kultūriškai nulemtas tarantizmo sindromas, kuris iki pat XX a. antrosios pusės buvo labai dažnas Salento regione. Stengiausi išryškinti muzikos ir dainų vaidmenį gydant šio sindromo paveiktus asmenis.
Gydytojai ir tyrėjai paprastai tarantizmą aiškina kaip savotišką giluminės seksualinės frustracijos išraišką, tuo tarpu jo apimti žmonės (dažniausiai moterys) apibūdina savo būklę kaip
neva atsiradusią įkandus vorui. Kad bent iš dalies pagytų nuo šio sindromo, tokie žmonės turėdavo šokti per ypatingus gydymo seansus, kuriuos rengdavo groti ir dainuoti samdomi muzikantai. Pasak šio krašto tikėjimų, visiško pagijimo būdavo tikimasi vėliau – sulaukus šv. Pauliaus malonės.
Straipsnyje aptariamos dainos, kurias muzikantai atlikdavo gydymo metu. Kadangi jos vietinių muzikantų būdavo perduodamos žodžiu, man teko kliautis dviejų etnomuzikologų – Diego Carpitellos ir Luigi’o Chiriatti – užrašytais tekstais. Kaip matyti iš šių užrašymų, Salente gydymui daugiausia būdavo pasitelkiamos dainos, aukštinančios šv. Paulių ir vaizduojančios fizines ligonių kančias bei seksualinę frustraciją.
Kai kurios iš šių dainų bei instrumentinės muzikos kūrinių galėjo būti atliekami ir kitokiame kontekste – tiesiog pramogai. Todėl, tarantizmo sindromui išnykus, ši muzika ir dainos tapo smagia liaudiškų Salento švenčių dalimi, o plačiąja prasme – kultūriniu šio krašto paveldu.