Metalai ir jų apdirbėjai: mūsų griaudėjantis pabūklas

Santrauka

Geležis ir metalas daugelį metų sudarė Velso, Škotijos, Airijos ir Anglijos stuburą. Šis straipsnis aprėpia tris šiuo metu analizuojamus atvejus: keliaujančius skardininkus viduramžių Airijoje, geležies apdirbimo pradžią Juodojoje šalyje – Anglijos Midlandse – ir Velse nuo 1784 m., taip pat 1986 m. Škotijos metalo fabriko darbininkų streiką. Visa tai išaugino dainų kultūrą, kuri apima: 1) antifonines pasipriešinimo dainas, 2) kultūrinius posakius ir 3) vieną metalo meistrų pašlovinimą.
Dainavimas sunkiomis pramoninio darbo sąlygomis, aludėje ar per demonstraciją gali būti laikomas tam tikro vaidmens atlikimu ir būdu dainininkams įtvirtinti savo bendrumo jausmą, o ne vien suderinti balsus. Netgi pačios paprasčiausios čia aptariamos dainos gali būti vertinamos kaip priemonė įveikti atskirčiai tarp darbo bei gamybos žaliavos ir platesnio socialinio bei politinio darbininkų gyvenimo. Vėlyvesnės dainos jau aiškiai užima ir įtvirtina tam tikrą poziciją; būdinga, kad dainose kviečiama priešintis ir nepasiduoti gyvenimą gniuždančioms sąlygoms. Solinių dainų, kurios būtų buvę iš tiesų atliekamos geležies ir metalo pramonės darbininkų, labai nelengva rasti, o ir tos pačios dažniausiai būna sukurtos prašalaičių arba parašytos labai neseniai.
Kadangi fabriko triukšmas, dulkės ir griežta drausmė tikrai neskatina dainuoti, turime labai mažai duomenų, kad dainos būtų buvę atliekamos vyrų, dirbančių sunkiojoje pramonėje su geležimi ir metalu, – bent jau tikrai ne tokiu mastu, kaip kad būdavo dainuojama moterų, pavyzdžiui, Alsterio drobės fabrikuose. Dainavimo darbe kultūra yra išskirtinai moterų kūrinys. Vis dėlto neseniai paaiškėjo, kad ir metalo apdirbėjai dainuodavo tiek po vieną, tiek unisonu. Trečiasis mūsų aptariamas atvejis apima darbininkų maršą iš Škotijos į Londoną, kai žygiuodami jie atsakydavo savo vadovui – tai labai primena garsiąsias šauksmo ir atsako dainas, aprašytas Johno A. ir Alano Lomaxų, tyrusių juodaodžius dainininkus, dirbusius pataisos darbų fermose pietinėse Amerikos valstijose.
Tokio pobūdžio kolektyvinės dainos, priešingai nei solinės, tik pastaraisiais metais išskirtos ir imtos užrašinėti Škotijoje, Velse, Anglijoje ir Airijoje. Vis dėlto, priešingai nei Amerikos kalinių tradicijoje, jos nėra skirtos nustatyti darbo ritmui; „susišūkavimai“ tarp metalo pramonės darbininkų per demonstraciją Škotijoje XX a. devintajame dešimtmetyje rodo, kad toks atlikimas mums dar irgi beveik visiškai nežinomas.