Dainavimas apie Kitą: dvikalbės dainos ir kodų kaitaliojimas / jungimas

Santrauka

Pirmoje straipsnio dalyje aptariama, kaip Kitas išryškėja makaroninėse dainose kaitaliojant kalbinius kodus. Makaroninės dainos, vartojančios iškart dvi kalbas ir hibridinius žodžius,
arba kuria dialogą tarp dviejų kultūrų ir tapatybių, arba išryškina vienos jų vyravimą prieš kitą – taip dažnai būna ten, kur gyventojų dauguma įsitvirtina mažumos atžvilgiu. Slovėnų dainų tradicijoje taip pat esama kalbų maišymo ar pérėjimo nuo vienos kalbos prie kitos pavyzdžių. Antai dainoje Študentovska zdravica (‘Studentų tostas’), kurioje maišomos lotynų ir slovėnų kalbos, išryškėja dviguba tapatybė: tautinė priklausomybė ir priklausymas inteligentijos sluoksniui. Pateikiamas ir pavyzdys – Janio Oswaldo eilės. Šis dvikalbis kūrėjas atstovauja slovėnų mažumai, gyvenančiai Austrijoje, Karintijos regione. Tolygus slovėnų ir vokiečių kalbų vartojimas ar net jų kaitaliojimas jo kūryboje veikiausiai rodo dvigubą tapatybę. Makaroninė poema Kralj Matjaž (‘Karalius Matjažas’), viena garsiausių slovėnų liaudies baladžių iš pirmojo jo kūrybos rinkinio, kritikuoja ir į šipulius daužo vieną iš pačių garbingiausių slovėnų folkloro mitų.
Antroje straipsnio dalyje bandoma nustatyti, kaip tam tikro dialekto ar supradialekto vartojimas dainose ir kalboje lemia tapatinimąsi su bendruomene. Bendruomeninė tam tikros
vietos gyventojų savimonė kyla iš tapatinimosi su vieta vartojant jos dialektą (pokalbiai ir prisiminimai), tuo tarpu bendresnė, tautinė, savimonė randasi iš susitapatinimo su tauta per supradialektą (dainos). Šiam teiginiui įrodyti pasitelkiamas muzikos grupės „Hrušiški fanti“ kūrybos pavyzdys – baladė Marija in brodnik (‘Marija ir keltininkas’), kur dialekto vartojimas liudija sąmoningą tapatinimąsi su vieta. Perėjimas nuo dialekto kaip vietinės tapatybės prie supradialekto kaip tautinės tapatybės dalies taip pat išryškėja analizuojant tris baladės Ptičica pestrna (‘Margas paukštelis’) variantus. Čia aiškiai matyti, kad Rezijos slėnio variantas atlie­kamas vietos dialektu, kurį galima apibrėžti kaip mikro- ar net makrokalbą, o Aukštutinės
Krainos ir Štirijos variantai – vadinamuoju supradialektu, nors pati melodija ir dainos ritmas netgi priešinasi dialekto vartojimui.
Toliau straipsnyje gilinamasi į slovėnų mažumos, gyvenančios Rezijos slėnyje, dainavimo tradiciją. Šiame krašte slovėnai yra atskira bendruomenė, įsikūrusi Italijai priklausančioje teritorijoje. Nors dėl jiems neprieinamos literatūrinės slovėnų kalbos ir neįstengė išplėtoti tautinės slovėnų tapatybės, tačiau jie turi stiprią regioninę savimonę, būdingą XIX a. slovėnams. Vėliau ši bendruomenė perėmė ir tautinę italų tapatybę, nors ji Rezijos slėnio gyventojams iš esmės buvo primesta, o jų mažumos kalba visą laiką buvo ir tebėra nesaugoma. Jų dainos ir poezija kuriamos vadinamuoju sisteminiu dialektu (Renato Quaglia, Silvana Paletti). Atidžiau panagrinėjamas S. Paletti repertuaras. Dainuodama liaudies dainas ir pati kurdama eiles ji vartoja Rezijos dialektą, tačiau šnekamojoje kalboje pasitelkia nemažai italų ir friulų kalbų žodžių, o pasakodama apie dainas ir savo prisiminimus, jeigu klausytojas yra slovėnas, netgi pereina į literatūrinę slovėnų kalbą.
Dvikalbystė, pasireiškianti makaroninėse dainose, makaroninėje poezijoje arba dainuojant ir kuriant dainas, taip pat šnekamojoje kalboje vartojant dialektus ar supradialektus, yra tam tikras būdas bendrauti su Kitu arba Kitais – dainininkais, tyrėjais ar ištisomis kultūromis. Daugiakalbystė gali vesti į daugiakultūriškumą ir daugiatautiškumą, tačiau tik tada, kai skirtingos kalbos ir dialektai yra laikomi lygiaverčiais.