Brolių ir seserų santykiai portugališkoje ispanakalbės baladės versijoje Delgadinja

Santrauka

Straipsnyje pateikiama literatūrinė portugališkos baladės Delgadinja, priskiriamos ispaniškai kalbančiose šalyse populiariam baladės (romanso) tipui, versijų analizė. Baladės tema – tėvas bando dukteriai primesti kraujomaišą, o kai ji pasipriešina, yra nubaudžiama; taip pat pasakojama apie šeimos narių elgesį ir dukters mirtį. Daugiausia dėmesio skiriama pasakojimo segmentui, atspindinčiam brolių ir seserų reakciją į merginos prašymus padėti.
Pirmiausia pažymima, kad ispanų baladžių veikėjai įkūnija žmonių elgesį tam tikromis
socialinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis. Baladė Delgadinja, nors ir nebūdama socialinis dokumentas, atskleidžia šeimos narių požiūrį į kraujomaišą; primenama, kad žodiniai folkloro
kūriniai sklaidos metu kinta, taigi ir kiekvienas romansas yra daugybės versijų visuma, t. y. jis
išlaiko tam tikrą pastovų pasakojimą, tačiau neišvengia semantinių ar struktūrinių variacijų.
Apžvelgiant baladės užrašymų istoriją nurodoma, kad jos nėra seniausiuose romansų
sąvaduose, o pati ankstyviausia užuomina apie ją aptinkama 1555 m. žydiškame dainyne.
XIX a. pirmasis garsus portugalų romansų rinkėjas Almeida Garrettas Delgadinją atkūrė ilgoje baladės tipo poemoje Adozinda, nes jam atrodė, kad tai puikus būdas tautinei literatūrai
gaivinti. Ispanakalbių baladžių tyrėjai įžvelgia šios baladės panašumų su tokiais pasakojimais,
kaip legenda apie šv. Dimfną ir pasaka „Tėvas nori vesti dukterį“ (AT 510B).
Toliau straipsnyje analizuojamas baladės siužetas. Merginai nesutikus dalyvauti
kraujomaišoje, tėvas įkalina ją bokšte, maitina tik sūriu maistu ir duoda vos kelis lašus vandens. Delgadinja beviltiškai prašo šeimynykščių atnešti jai gerti, tačiau visi atsisako. Galiausiai
sutinka paklusti tėvo valiai, šis nusiunčia jai vandens, bet mergina miršta jo nesulaukusi.
Virtualus šios baladės modelis remiasi portugališkąja ir kitų šalių tradicijose žinomomis Delgadinjos versijomis ir turi tam tikrą pastovų siužetą, skaidomą į dalis: kraujomaišos siūlymas,
bausmė, kreipimasis pagalbos į šeimą, paklusimas, atsiųstas vanduo, atomazga, lydima papildomo moralizavimo.
Aptariant šeimos santykius, pažymima, kad kankinimą troškuliu dar labiau sustiprina šeimos narių elgesys. Tėvas, esantis galios hierarchijos viršūnėje, visiems diktuoja savo valią, o motina nesiryžta ginti dukters. Dar žemiau yra broliai ir seserys, kurie turėtų palaikyti vienas kitą. Mergina tarsi ir remiasi tokia prielaida prašydama jų atnešti vandens: [Jei = kadangi] = jūs esate mano šeima (sesuo / brolis / motina), tai turite man padėti [atnešti vandens]. Tačiau pagalbos ji nesulaukia. Namiškių atsisakymų neįmanoma griežtai priskirti tam tikriems veikėjams, nors jie skyla į dvi grupes: jie arba baiminasi tėvo pykčio, arba mano, kad pati Delgadinja yra kalta. Iš esmės jie paaukoja tikrą savo seserį tėvui, kad apsisaugotų ir išlaikytų nepažeistą galios struktūrą. Hierarchiniai šeimos santykiai ypač ryškūs Azorų salose užrašytoje baladės versijoje – ten kiekvienas žemesnis šeimos narys laiko savo priederme atsiklausti aukščiau stovinčiojo.
Vertinant skirtingo amžiaus šeimos narių atsaką, įdomu pastebėti, kad viename turimame variante vyriausias brolis pareiškia, kad jis mieliau užmuštų seserį, kam ši suteikė tiek kančių, vidurinis lyg ir sutiktų padėti, tačiau pernelyg užjaučia motiną, ir tik jaunėlis išreiškia norą pagelbėti seseriai. Dar kitame variante jaunėlis broliukas bėga atnešti vandens, bet jį sustabdęs tėvas pagrasina mirtimi.
Galima daryti išvadą, kad brolių ir seserų atsakas į Delgadinjos kančias šiek tiek skiriasi, bet visais atvejais jie randa dingstį atsisakyti jai padėti. Taigi brolių ir seserų negebėjimas parodyti tarpusavio solidarumo, kuris tarsi turėtų vienyti juos kaip žemiausią šeimos hierarchijos grupę, yra būdingas tiek portugališkai šios baladės versijai, tiek visai ispanų tradicijai. Vienodai visos baladės ir baigiasi – dukters mirtimi.