Straipsnio tikslas – įvertinti kareivių vaidmenį lietuvių pasakų sekimo tradicijoje, nustatyti, ar yra duomenų, rodančių, kad kareiviai sekė pasakas, kokiomis aplinkybėmis šiuos kūrinius jie išmoko. Gilinamasi į lietuviškų pasakų tekstus, kuriuose užsifiksavusios kareiviško gyvenimo detalės, rodančios, kad šiuos naratyvus pasakojo kareiviai; tiriami kareiviai pasakotojai ir jų socialinė aplinka. Daugiausia remiamasi XIX–XX a. pradžioje užrašytu folkloru, tačiau dėl kontekstinės medžiagos stokos pasitelkiami ir XX a. antrojoje pusėje užfiksuoti duomenys. Aiškėja, kad kareiviai buvo savotiški tarpininkai, per kuriuospasakos Lietuvą pasiekdavo iš tolimesnių kraštų. Karinės tarnybos metu iš ginklo brolių pasisėmę pasakojimo patirties, grįžę namo ir pasakodami svetur nugirstas istorijas, jie tapdavo žinių, patirčių, o kartu ir savitų pasakų ar tam tikrų motyvų pernešėjais. Pasakų sekimas šios profesijos žmonėms buvo savotiška pramoga, bendravimo būdas ar net socialinio statuso klausimas. Tokiuose pasa