Latvių Laumas: tradicijos ,,raganėjimo" atspindžiai

Santrauka

Žodis laume / lauma baltų kalbose nuo pat pradžių reiškė tam tikrą antgamtinę būtybę (liet. laumė, lat. laume / lauma, pr. *laume). Kiek galima spręsti iš gausios lietuvių folklorinės medžiagos, Lietuva turėjo būti tiek laumės tradicijos šerdis, tiek reliktinė jos teritorija, taigi laumės kaip antgamtinės būtybės įvaizdis turėtų būti laikomas seniausiuoju šių tikėjimų sluoksniu. Laumės juose apibūdinamos kaip ambivalentiškos gamtos dvasios, kurios tam tikrais atvejais gali kelti grėsmę žmonėms. Latvių folklore lauma taip interpretuojama labai retai. Latvija, esanti tradicijos gyvavimo teritorijos pakraštyje, pasižymi inovacijomis, todėl čia ši antgamtinė būtybė patyrė esminių pokyčių. Dar iki raganų persekiojimo laikotarpio (nuo XVI iki XVIII a.) ji buvo sužmoginta ir įterpta į tikėjimų sistemą, susijusią su raganavimu. Straipsnyje aptariama visa latvių lauma tradicija, siekiant išsiaiškinti jos vietą istorinėje latvių tikėjimų apie raganavimą tipologijoje. Pirmojoje dalyje trumpai apžvelgiami trys chronologiniai latvių su raganavimu susijusių tikėjimų raidos etapai (nakties, pieno ir diabolizuotos raganos), apibūdinami folkloriniai su lauma siejami šaltiniai ir ankstesni tyrimai šia tema. Antrojoje dalyje nagrinėjamas su lauma siejamų tekstų korpusas ir bandoma nustatyti, kurie iš istorinės raganų tipologijos etapų atsispindi XIX–XX a. su lauma siejamame folklore. Trečiojoje dalyje pateikiama hipotezė, kad lauma iš antgamtinės būtybės pavirto į pieno raganą.
Tekstų analizė rodo, kad lauma priklauso vienai iš regioninių Latvijos raganų tradicijų, kurią sudaro palyginti negausūs XIX–XX a. užrašymai: apie 100 sakmių, tikėjimų ir liaudies dainų. Šioje medžiagoje laumas apibūdinamos kaip tipiškos pieno raganos (t. y. raganos, atimančios pieną), kurias palyginti menkai paveikė raganų persekiojimo laikotarpiu XVI–XVIII a. vykę diabolizacijos procesai. Nors žodis lauma, kaip ir ragana, XVII–XVIII a. žodynuose, religinėse giesmėse ir pamoksluose vartojamas raganai apibūdinti, vis dėlto šio laikotarpio mokslininkų demonologų idėjos liaudies tradicijoje taip ir neprigijo. Gretinant su pakitusia latvių ragana tradicija ir atsižvelgiant į lauma santykį su visiškai kitokia antgamtine būtybe – gamtos dvasia laume iš lietuvių tikėjimų, – galima spėti, kad vakarinėje Latvijos dalyje (daugiausia Kuržemėje) kadaise gyvavo pati seniausia lauma tradicijos forma, bet jau XVII a. ji transformavosi į pieno raganą. Vis dėlto atrodytų, kad patys seniausieji tikėjimai apie lauma galutinai neišnyko. Žodžiui lauma įgavus „raganos“ reikšmę, kadaise šiuo žodžiu vadintos mitinės būtybės buvo pervadintos į svētmeitas. Su pastarosiomis susiję tikėjimai Kuržemėje išliko iki XX a. vidurio, o kartais pasitaiko ir dabar. Svētmeitas apibūdinamos labai panašiai kaip lietuvių tikėjimų laumės ir latvių senosios tradicijos raganas, apie kurias tikėjimų dar yra užsilikę šiaurės rytų Latvijoje. Labai panašūs pokyčiai ištiko ragana tradiciją, kuri būdingesnė rytinei ir vidurinei Latvijos dalims (Vidžemei, Latgalai ir Žiemgalai). Raganas tradicijos kaita yra išsamiau dokumentuota, nes senieji tikėjimai nakties raganomis (arba raganas kaip antgamtinėmis būtybėmis, priešingai nei antgamtinių galių turinčiais žmonėmis) šiaurės rytinėje Latvijoje išliko užsikonservavę iki pat XX a. vidurio. Ankstesnę nakties raganų gyvavimo sritį nurodo vietovardžių su žodžiu ragana paplitimas: tai rytinių baltų – latgalių, sėlių ir žiemgalių – gyventos teritorijos. O tokių vietovardžių nebuvimas liudija, kad ragana nebuvo žinoma Baltijos finams (lyviams) ir vakarų baltams (kuršiams). Tiesa, reikia pažymėti, kad kuršiai turėjo savą, labai panašią į lauma / laume tradiciją.