Straipsnis skirtas keliems pasakų sekimo tradicinėje lietuvių kultūroje aspektams atskleisti. Jame aptariamos pasakų sekimo vaikams aplinkybės: pasakotojo ir jo asmeninių savybių ypatumai, pasakų repertuaro kaita nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio, pasakojimo laikas, vaikams pasakų repertuaro ir sekimo būdo pritaikymas. Taip pat nagrinėjama, kaip pasakose pasireiškia žiaurumas bei smurto elementai ir koks jų ryšys su vaikų baimės patirtimi. Remiantis archyviniuose ir spausdintuose šaltiniuose aptikta pasakų vaikams sekimo aplinkybes nusakančia medžiaga, pristatoma, kaip vaikai, klausydamiesi pasakų, išgyvendavo baimę. Išskiriamos tokios vaikų bauginimo pasakomis pagrindinės funkcijos: didaktinė, emocijų sukėlimo ir nerimo bei baimės neutralizavimo.