Tautosakos darbai 64, 2022, p. 195–211
ISSN 1392-2831 | eISSN 2783-6827
DOI: https://doi.org/10.51554/TD.22.64.11

„Nuo to laiko žmonės pradėjo kitaip manyt apie kalną“

Iš Jono Kumečio atsiminimų apie Veliuonos piliakalnius

VILMA DAUGIRDAITĖ
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
vilma.daugirdaite@llti.lt
https://orcid.org/0000-0003-4025-4032

PILIAKALNIŲ SAMPRATOS POKYČIŲ ATGARSIAI
JONO KUMEČIO RANKRAŠTYJE

Jonas Kumetis (1861–1949) – ilgametis Veliuonos bažnyčios vargonininkas, chorvedys, knygnešys, tautinės savimonės ugdymu besirūpinęs švietėjas, bendradarbiavęs su mokslo, literatūros žmonėmis. Šio tautiškai susipratusio lietuvio biografijoje minimas ir tautosakos rinkimo faktas, nors jo aktyvumas folkloro atžvilgiu, regis, labiau reiškėsi ne fiksuojant, o skleidžiant liaudies dainas chorine veikla. Septyniolikos dainų rinkinuko¹ sudarymą, tikėtina, bus paskatinęs muzikai skirtame laikraštyje Vargonininkas paskelbtas kvietimas muzikinių žinių turinčius visuomenės narius įsijungti į dainų su melodijomis rinkimo darbą (Volteris, Narjauskas 1910), juo labiau kad J. Kumetis kaip vargonininkas galėjo būti suinteresuotas tokiu būdu išplėsti savo paties vadovaujamo choro repertuarą (plačiau žr. Stravinskas 2001: 731–732; Tumas 1938).

Tautosakos darbuose publikuojamų naratyvų apie „istorinius Veliuonos kalnus“ pabaigoje pridedama pastaba („Ką girdėjau ir atminiau, netaikydamas aprašiau. Kas tiks – išsiskirsite“) leidžia manyti, jog ne bendras susidomėjimas folklorine veikla, o galbūt asmeninis kvietimas ar spaudoje nuskambėjęs raginimas tapo paskata ir šiam rankraščiui atsirasti. Svarstant jo atsiradimo aplinkybes, svarbu pabrėžti, kad XX a. pirmaisiais dešimtmečiais, visuomenei įgyjant vis daugiau istorijos žinių,
o piliakalniams tampant istorinę atmintį formuojančių kultūrinių, edukacinių renginių vietomis (plačiau žr. Vitkūnas 2016: 283–306), Veliuonos piliakalniai taip pat jau buvo įgavę „istorinių kalnų“ statusą: „[Veliuonoje] yra net du istoriniai kalnai: vienas – didž. Lietuvos kunigaikščio Gedimino kapo kalnas, kur, sulig senovės padavimais, d. L. k. Gediminas, žuvęs mūšy su kryžiuočiais ties Veliuona, buvo sudegintas ir laikinai palaidotas [...]; antras, kur buvo pastatyta tvirtovė (jos pamatiniai mūrai dar aiškiai matyti“ (Kubilius 1925: 10).

J. Kumečio surašyti pasakojimai apie Veliuonos kalnus pirmiausia pateko į tuomečio Lietuvos žinių redaktoriaus Jono Strimaičio rankas, šis juos kaip kraštotyros leidiniams tinkančią medžiagą – galima numanyti, neatsitiktinai – persiuntė Vaclovui Biržiškai. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje, Vaclovo Biržiškos fonde, rankraštis, pavadintas „Iš mano atsiminimų apie Veliuonos istorinius kalnus. [Su Jono Strimaičio laišku V. Biržiškai]“ (f. 32-324) ir yra saugomas.

Už J. Kumečio rankraščio užkliuvau visiškai kitais tikslais peržiūrėdama V. Biržiškos fondą. Intriguojantis pavadinimas negalėjo nekelti profesinio smalsumo, o skaitant tiesiog įtraukė tekste atsiveriantis atminties daugiasluoksniškumas. Tačiau prireikė laiko, kad atskiri atsiminimų elementai konkretizuotųsi gyvenamojo laiko realijomis, kad imtų aiškėti, kada, kokiu būdu į tradicinio žmogaus regos lauką ėmė smelktis istorinė Lietuvos praeitis. Daugeliu atvejų rankraštį perprasti padeda platesnis žvilgsnis į XIX a. vykusius istoriografijos ir istorinio sąmoningumo pokyčius – juos verta trumpai priminti.

Devynioliktame šimtmetyje, Europoje randantis istorijos mokslui šiandienine prasme, koncentruojantis į savojo etnoso istorijos apmąstymą (plačiau žr. Griškaitė 2016: 387–388), Vilniaus universiteto veikiamoje kultūrinėje atmosferoje vis daugiau dėmesio ėmė sulaukti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorija. Tačiau Lenkijoje bei Lietuvoje po XVIII a. įvykusių Abiejų Tautų Respublikos padalijimų į istoriją atsigręžta ne tik moksliniu, bet ir politiniu, visuomeniniu tikslu: istorija tautai tapo moralinės paguodos šaltiniu, tautinės ambicijos kėlėja, tautinės savivokos stiprinimo priemone (Maciūnas 1939: 173–175). Įkvėpimo ir medžiagos autentiškuose istorijos paminkluose ir krašto praeityje ieškojo istorikai, Lietuvos istorijai neabejingi asmenys, romantinės krypties literatai. Ypatingas suinteresuotumas LDK istorija skatino domėtis ir lietuvių folkloru. Impulsą iškelti folkloro – liaudies dainų, padavimų – svarbą siekiant pažinti praeitį bus davusios senųjų metraščių ir kronikų užuominos apie karių žygius šlovinančias dainas ar raudas, istoriografijoje užfiksuoti padavimai. Senuosiuose raštijos paminkluose panaudotos tautosakos dvasia atitiko romantinės krypties istorikų ir literatų pastangas išaukštinti Lietuvos praeitį, todėl dėmesys tautosakai kaip istorijos žinių šaltiniui neslūgo visą devynioliktą šimtmetį.

Vertinant iš folkloristikos perspektyvos, dažnai tenka kalbėti apie tuomet susiklosčiusią paradoksalią situaciją, kai folkloro kaip autentiško istorinių žinių šaltinio sampratą užgožė tendencija romantizuoti folklorinę medžiagą, ją laisvai redaguojant, suistorinant, savo nuožiūra perdirbant iš gyvosios tradicijos imamus kūrinius ar gyvajai tradicijai priskiriant pačių sukurtus tekstus. Pristatomi J. Kumečio surašyti pasakojimai apie Veliuonos kalnus leidžia išryškinti kitą, iki šiol nesuaktualintą, aspektą – pačios istoriografijos tapimą šaltiniu, maitinančiu sakytinę tradiciją. Apie lenkakalbių Lietuvos romantikų pateikto istorinio LDK naratyvo, žadinusio bajorijos ar iš valstiečių kilusių tautinio sąjūdžio veikėjų patriotizmą, platesnę sklaidą lietuviakalbėje valstietiškoje terpėje, ypač XIX a. pirmojoje pusėje, daug kalbėti netektų. Sakytinė tradicija istoriniais vaizdiniais, siužetais, motyvais ims pildytis su Aušra (Auszra), iš naujo sukilus lietuvių tautiniam sąjūdžiui. XIX a. pabaigos tautinis sąjūdis, atsiribojęs nuo unijos su Lenkija krypties ir rinkęsis lietuviškąją etnokultūrinę, etnolingvistinę, etnopolitinę orientaciją, į pirmoje amžiaus pusėje pradėtą kurti tautos istorijos pasakojimą radikalių pokyčių tarsi neįliejo. Savai, lietuviškai, istorijos versijai buvo pasirinkti į istoriografiją ir kultūros pasaulį jau įvesti savotišku aukso amžiumi laikomi LDK laikai, menantys valstybės susikūrimą, herojiškas kovas su kryžiuočiais. Kaip liudijo pačių kultūrinio ir tautinio sąjūdžio veikėjų patirtys, istorinės temos buvo palanki emocinė atrama telkiant etninės savipratos, vienijančio bendrumo jausmo stokojančią tautą.

Iš folkloristikos pozicijos žvelgiant į vis dar romantiškai nusiteikusią ano meto lietuviškąją istoriografiją, svarbiu momentu reikėtų laikyti piliakalnių susiejimą su istorinėmis asmenybėmis, įvykiais, reiškiniais. Šie tautos istorinio sąmoningumo turinį ir linkmę keitę lietuviškosios istoriografijos pokyčiai kūrė prielaidas mitinės pasaulėvokos ir istorinės sąmonės sąveikai, kartu folkloro – tikriausiai tiksliau būtų sakyti, folklorinės arba mitologinės atminties – suistorinimui.

Vieną pirmųjų suistorintų piliakalnių interpretaciją dar XIX a. viduryje lietuvių skaitytojui pateikė Motiejus Valančius. 1848 m. išspausdintame ir ne vieno leidimo sulaukusiame istoriografiniame veikale Žemaičių vyskupystė piliakalniai vaizduojami kaip ikikrikščioniškojo lietuvių tikėjimo reliktas – žemaičių šventvietės, autoriaus vadinamos žinyčiomis. Vėliau išėjusioje istorijos mokančioje didaktinėje knygelėje Pasakojimas Antano tretininko (1891) Lietuvos istoriją pasakojančiuose naratyvuose piliakalniai tampa neatsiejami nuo kovų su kryžiuočiais.

Išskirtinis vaidmuo suaktualinant piliakalnius kaip nacijos tapatumui reikšmingus simbolius priskiriamas Jonui Basanavičiui, 1883–1884 m. paskelbusiam istoriniais šaltiniais paremtų straipsnių seriją (Bassanawiczius 1883; [Basanavičius] 1884), piliakalnius susiejančią su medinių pilių vietomis, liudijančiomis kovas su ordinais. Tokia šių gynybinių įtvirtinimų interpretacija tiesiog įsirėžė „į besiformuojančios nacijos kultūrinę atmintį: piliakalniai tapo nacijos tapatumui reikšmingais
simboliniais dariniais (lietuviškosiomis atminties vietomis) ir tuo pačiu žymėjo naujos, istorinės sąmonės veikiamos, atminties užgimimą“ (Kulevičius 2014: 212). Svarbu pabrėžti, kad panašiu metu pasirodę M. Valančiaus ir J. Basanavičiaus
tekstai, folklorinei valstiečio aplinkoje stūksojusių piliakalnių interpretacijai siūlantys istorinę alternatyvą, regis, turėjo panašią intenciją – ugdyti tautinį orumą (plačiau žr. Baronas, Mačiulis 2010: 266; Merkys 1999: 723).

Toks praeitį liudijančių piliakalnių vaizdinys šaknijosi ir sakytinėje tradicijoje. Istorinių sąskambių įgijo ne tik ne kartą jau perprasminti tradiciniai padavimai. Literatūros kūrinių ar istorinių veikalų faktai imti asocijuoti ir su padavimuose neįprasmintais gamtinio kraštovaizdžio objektais. Tačiau, stokojant žinių, istoriniai faktai paprastai neįgydavo naratyvinėje tradicijoje išplėtotos siužetinės formos, gyvuodavo kaip trumpos ištarmės, skurdūs teiginiai. Šio žanro kūriniuose įvykių istoriškumo įspūdis kuriamas ne vaizduojant ant piliakalnių vykusias kovas su kryžiuočiais ar pabrėžiant jų gynybinę paskirtį, o pasitelkiant smulkias detales (pavyzdžiui, minint ginklų pavadinimus), pridedant pastabų, kad piliakalnius kariniais tikslais supylė lietuviai, ant piliakalnių lietuviai su „kryžiokais kariavo“ ir panašiai (Kerbelytė 1970: 110–118). Padavimų fiksavimo specifika skirtingais laikotarpiais (ten pat: 15–38) taip pat nemažai lėmė, kad turime tik jų santraukas, rinkėjų savais žodžiais perteiktą turinį, deklaratyvius teiginius, plačiau neatskleidžiančius, kaip istorinė atmintis spraudėsi į mitinės pasaulėvokos žmogaus erdvę, keisdama jo kultūrinę ir tautinę orientaciją.

Šiuo požiūriu žemiau skelbiami J. Kumečio atsiminimai – reta išimtis. Atsiremiant į klasikinius folkloro naratyvus jo pasakojama Veliuonos kalnų istorija išryškina, kaip per spaudą, vizualiosiomis (netekstinėmis) sklaidos formomis (asmeninės piliakalnių įženklinimo iniciatyvos, archeologiniai kasinėjimai ir pan.) į kraštovaizdį įsiejamą suistorintą piliakalnių sampratą jaukinosi tradicinės pasaulėvokos žmogus, menantis mitologizuotą jų praeitį. Kartu ši medžiaga, objektyviau atverianti mums mažai pažįstamą praeitį, leidžia užčiuopti chronologiškai determinuotas skirtingas piliakalnių interpretacijas: atvykimo į Veliuoną 1873-iaisiais ir pirmųjų čia praleistų metų atsiminimai rezonuoja dar tik su M. Valančiaus Žemaičių vyskupystėje paskleistomis žiniomis apie ikikrikščioniškąją Lietuvą, kai piliakalniai buvo vaizduojami kaip pagonių dievų garbinimo vietos; pristatant chronologiškai tarsi neapibrėžtą naratyvinę veliuoniškių tradiciją ataidi J. Basanavičiaus pasiūlytoji piliakalnių samprata, davusi kryptį šiuos kraštovaizdžio objektus susieti su konkrečiomis ant jų stovėjusiomis pilimis, istorinėmis asmenybėmis, įvykiais, kovomis.

J. Kumečio surašyti atsiminimai apie „Veliuonos istorinius kalnus“ J. Strimaičio V. Biržiškai siųsti tikintis, kad jie turi vertės Kraštotyros draugijai ir galėtų būti išspausdinti jos leidiniuose (f. 32-324, l. 7r). Praėjus beveik šimtui metų, rankraštis publikuojamas ne tik kaip dėmesio vis dar vertas folkloro tekstas, bet ir kaip išpopuliarėjusioms atminties studijoms galinti būti aktuali medžiaga.

Apie rengimo principus. Rengiant rankraštį spaudai, stengtasi palikti autentiškas sintaksines ir morfologines konstrukcijas. Rašyba ir skyryba tvarkyta taikantis prie dabartinės rašomosios kalbos normų. Kai to paties žodžio formos įvairuoja, rašyba vienodinama linkstant į dabartinės bendrinės kalbos pusę. J. Kumečio komentarai pateikiami kaip rankraštyje (išnašose žymimi žvaigždutėmis, tekste rašomi skliausteliuose). Parengėjos komentarai, paaiškinimai ar kitos su tekstu susijusios papildomos žinios nurodomos laužtiniuose skliaustuose pačiame tekste arba išnašose puslapio apačioje.

Išlaikyta ir autentiška autografo struktūra, susidedanti iš dviejų dalių: „Iš mano atsiminimo apie Veliuonos istorinius kalnus“ ir „Apylenkės Veliuonos žmonių legendos apie minėtuosius kalnus“. Tačiau, siekiant išvengti klaidinti galinčios painiavos, atsisakyta publikacijai suteikti archyvinio dokumento pavadinimą. Mat bibliotekoje, aprašant bendro pavadinimo neturintį rankraštį kaip archyvinį dokumentą, jam visam buvo suteiktas pirmosios dalies pavadinimas – „Iš mano atsiminimų apie Veliuonos istorinius kalnus“.

Vilma Daugirdaitė

PASAKOJIMAI APIE VELIUONOS KALNUS

I. Iš mano atsiminimo apie Veliuonos istorinius kalnus

1873 metais pavasaryje aš [Jonas Kumetis] jau turėjau trylika metų². Važiavome iš Čekiškės gyventi į Veliuoną. Privažiavus prie miestelio pastebėjau atskirą aukštą kalną. Pailgas, panašus į trobą, ant viršaus nuo vakarų gale apvalas kapčius apie tris sieksnius aukščio, o patim smaigalyje stovėjo aukštas suglaustomis apdžiūvusiomis šakomis jovaras. Šalia jovaro – senas, jau pakrypęs kryžius.

Tėvelio klausiu:

– Kas čia per kalnas?

Sako:

– Tai piliakalnis.

Ir tuoj pasuko arklius pro tą piliakalnį, į tarpą kalnų, keliu į Veliuonos miestelį.

Apsigyvenus Veliuonoj po kelių dienų parūpo manei tas kalnas. Vėl klausiu tėtės:

– Kodėl tą kalną vadini piliakalniu?

Sako:

– Kad žmonių supiltas, tai piliakalnis. Žmonės kalba, kad jame dvaras uždumtas³.

Klausiu:

– Kas jį uždūmė?

– Piktos dvasios. Dar yra ir daugiau kalnų. Už pusantro viorsto⁴ į rytus yra Kartuvių kalnas. Ten kardavo nusikaltėlius per pirmąjį lenkmetį, karakosmetį⁵.

– Kas tas karakosmetis?

– Tai lenkų sukilimas. Tada ponai ir kunigai rinko jaunus vaikinus apie aštuoniolikos metų – pasiūdavo [jiems] sermėgėles aplink surauktais kvoldais, tai vadino juos karakosais; surinkę [...] ketino juos siųsti į karę. Šiapus piliakalnio į vakarus yra vėl kalnas – Čerkakalnis.

Sakau:

– Kodėl tą vadina Čerkakalniu?

Sako:

– Nežinau – ar ant jo kas čerškė, ar čėrkas gėrė. Šneka, kad cerkvė stovėjo ar raganų namas, – kiti tą kalną vadina Cerkakalniu. Dar į vakarus trečias kalnas – Bažnytkalnis⁶. Dabar ant to kalno stovi sena bažnyčia, dar pagonų statyta.

Klausiu:

– Kas tie pagonai?

Sako:

– Tokie bjaurūs, plaukais apžėlę, su barzdomis žmonės⁷, [jie] su kureliais (pagaliais)⁸ mušdavos ir su seidokais⁹ šaudė¹⁰.

Su vaikais apibėgiojus Veliuonos apylenkę, pradėjo vaikai pasakoti, kad yra daug kalnų: antai prie pat Nemuno, už lankos, prie upelio Gystaus, – Pilaitės. Eiva! Nubėgome. Prie vandens Nemuno – gražūs du kalneliai.

Didesnysis vaikas Kostė sako:

– Tai čia, vaikine, stovėjo dvaras, o štai aplink apkasti ravai¹¹ vandeniui užbėgti, kad prie to dvaro vagis neprieitų.

Pasigėrėję grožiu, bėgom namo link.

Priešais tų Pilaičių – Margų kalnas. Vidurkalnyje išilgai kalno dvi įlankos – alėjos.

Klausiu, kas čia.

– Tai čia pagonų ponai vaikščiojo, sėdėjo ir į Nemuną žiūrėjo¹². Kitądien pamatysim daugiau kalnų. Dabar eikim gyvulius gyti. Jau saulė gerai išpiet pasisuko. Še jau savo šešėlio neperžengiu!

Ir bėgam visi per Margų kalną namo.

Po kelių dienų vėl susibėgome perpietę ir lipam tiesiai ant Cerkakalnio. Ant viršaus kalno – gražus puikus obuolių sodas, takai aplink grynai nuskusti, nuravėti; tarpe obuolių išilgai ir skersai patakiais apsodinta agrastais ir serbentomis.

– Vaikine, tai vis čia mūsų, vaikų, darbas. Ponaitis Zaleskiuks Bladzius^* sukviečia viso miestelio ir kaimo vaikus, su jais jis pats gracavoja ir vakare visiems nuperka po paditkinę¹³ bulką, kai kada ir saldaus alaus bačką. Čia mat, ant to kalno, kitados stovėjo dvaras.

Mums bebėgiojant pamatė senas daržininkas Mikas Velička.

– A jūs kiaušvagiai! Tai prie agrastų!

Suklikome visi ir leidoms bėgti pakalniui. Palaukę, atsikvėpę, susitarėm eit ant piliakalnio. Visas kalnas neaptvertas, tik trumpa žole apžėlęs, vietoms pagriuvę. Nuo Nemuno pusės vienas aukštyn takelis išilgai kalno, kai ožkų pramintas.
Užbėgome ant kalno, apsidairę džiaugiams, kad [jis] daug aukštesnis už kitus, gretimuosius, kalnus ir įdomus, kad išveizda kai triobos stogo. Tik nuo vakarų tam gale, po jovaru, aukštas kapčius, biskį pailgas, – čia stovi pakrypęs apkerpėjęs kryžius. Viso piliakalnio viršus ne platesnis kai penki metrai. Arti jovaro tame gale apvali duobė kokių pusantro metro diametre pločio stačiais kranteliais, o viduryje žymu tik drėgni pelenai; toliau matės antra, mažesnė, duobelė, priaugus žolių.

Vaikai sako:

– Tame kalne uždumtas dvaras, o tos duobės – kaminų vietos. Sako, tę pana verkia – štai toje duobėje girdėt! Nagi, paklausykim.

Aš tokią kalbą išgirdęs nustebau, paėmė šiurpas, plaukai pasišiaušė, ant tokio aukšto kalno pirmąkart užlipus. Žiūriu, keli vaikai sugulė apie tą duobę, ausis pakreipę klausos.

– Vai, girdėt, kai ten viduryje kasžin kas skamba, dunda ir, rodos, verkia. Vaikuti, iš tikro aš girdžiu, kai verkia.

Ir aš su baime priguliau klausyti. Vaikai mane, kai svetį, persergi, kad neįkrisčia gelmėn arba kad neįtrauktų. Su baime klausiau ir man girdėjos, lyg kad kas kur dunda. Tuoj visi sukilome susibauginę ir nubėgome žemyn.

Parėjęs namo pasakojau tėvams, ką ant piliakalnio sužinojau. Tėvai atidžiai klausė. Pasisakiau, kad mane baimė suėmė, kad vaikai sakė, kad velniai gal per kaminą įtraukt. Tėvai baudė: ko valkiojatės po tokias vietas – galėjo ir įtraukt.

Daugiau bijojau ant to kalno lipti ir kitų laipiojant nemačiau.

Antrą pavasarį Cerkakalnyje ir Bažnytkalnyje pono Zaleskio šimtą dvidešimt marinosų, baltų avių, ganiau. Atėjo [jo] sūnus, ponaitis Bladas Zaleskis, jau vyrukas. Klausė mane, kiek turiu avių. Pasakiau: šimtą dvidešimt.

– O mačiau – žmogus vieną nusinešė.

– Tai turbūt ne mano, aš daboju.

Išėmęs dvidešimt kap[eikų] man dovanojo. Ir sako:

– Ar ant ano kalno, piliakalnio, nugeni?

Sakau:

– Ne.

– Tai negyk. Aš nepaveliju.

Pamaniau: turbūt bijo, kad per kaminą neįkristų avis.

Ponaičiui pasitraukus, aš iš džiaugsmo sudainavau lenkiškai „Śpiewa słowieczek w tym gaju“¹⁴. (Mat Čekiškėje tarp bajorgalių išmokau.) Po valandėlei sugrįžęs ponaitis klausė, kas gi čia taip gražiai lenkiškai dainavo. Pasakiau: aš.

– Ar ir kalbėt lenkiškai moki?

– Moku.

Dar davė 50 kap[eikų] ir paglostęs nuėjo. Gal būt[ų] ir dar ką dovanojęs, bet tų avių ilgiau neteko ganyti.

Kai aš apsiskaičiau lietuviškai, tai supratau, kad jis buvo lenkų patriotas.

II. Apylenkės Veliuonos žmonių legendos apie minėtuosius kalnus

Aprašysiu nuo pradžios¹⁵.

1. [Kartuvių kalnas]

Kartuvių kalnas nuo Veliuonos į rytus apie pusantro kiliom[etro]¹⁶. Guli smailiai į vakarus prie Nemuno, ir nuo žiemių-rytų [į jį] giliai įsigriovęs visokiais krūmais apaugusiais krantais Tvirbutupis. Ant to kalno viršaus stovėjo kryžius. Tai toje vietoje per pirmąjį lenkmetį, [vadinamąjį] karakosmetį, per antrąjį lenkmetį, baudžiavos laikais, gal ir prie stabmeldžių žmonis, pasmerktuosius mirtin, kardavo. Dabar ant tos kartuvių vietos stovi Čelkono kolionijos triobos. O kryžius perkeltas tolyn, prie kelio.

Žmonės nupasakoja, kad prieš tą kalną, prie griovio ir daubos tilto, baisiai vaidinos. Vieni matė kokį tai žvėrį išsižiojusį, kiti – nepaprastą šunį, nekurie matė kokias šmėklas – baidykles, kiti – kokią tai bobą su raudonais dantims, kiti – katiną baisioms akims. Vis tai seniau [buvo], kas tik eidavęs, vis šį tą nepaprasto matydavę[s]. Aš atmenu, siuvėjas Ramonas pasakojo ėjęs iš Veliuonos miest[elio] apie devintą dešimtą valandą namo į Klangius. Atėjus ant tilto prie kalno, kokia tai baime apimtas kryptelėjęs į užpakalį: pasirodė ore didžiausia boba. Krūptelėjęs ir greit žengęs namo link. Ale juo greičiau einąs, juo ta boba baisesnė sekanti ore. Ir matęs, kol į kaimą įbėgęs, pas ūkininką. Namiškiai patikę nustebo, kad pridusęs, išbalęs, nesavėje. Vos atsikvėpęs prakalbėjo apie baidyklę.

Ilgai gyventojai kalbėjo ir žingeidavo apie tą vaidinimąsi.

Aš papasakosiu, kad ir man atsitiko ant tos vietos krūptelėti. Buvo tai ar 1887 metais. Aš pasiėmiau kelias brošurėles, Šviesos ar du n[umerius] ir dar ką tai, nuėjau į Kalvių kaimą pas pažįstamus ir kartu paprašyt klebonui į talką sugriautą klėtį vežti. Pasikieminėjęs kaimoj, vakare užėjau pas Praną Veverskį. (Jis dar gyvas.) Sugėriva ar po tris šnabus¹⁷ nuo šaknų. Apie vienuoliktą valandą vakare, vasaroj, sako: aš tave pro kapelius praleisiu. Užsikabino šautuvą ir einava. Praleido pro senkapius; dar paėjus klausė: ar nebijosi [eiti] pro Kartuvių kalną ir Tvirbutupį?

Sakau:

– Na, ko aš bijosiu – bene aš boba.

– Ten vaidinas.

– O štai, – sakau, – aš statinį turiu. Nebijau: kas vaidinsis – ir duodu.

Taip pakalbėję persiskyriva.

Einu sau vienas greit, drąsiai. Ties Klangių kaimu perėjau iš kelio į taką. Statiniu žemės smėlį ardamas žengiu greit. Užėjo mintis, kad netoli vaidinimo[si] vieta, ir pradėjau dėl drąsos su lūpomis švilpyt. Taip statiniu dulkydamas taką pralenkiau daug karklų krūmų. Ogi iš po vieno krūmo kai duos per taką – net ir kelią pasiekė ilgiausia žalga. Aš krūptelėjęs nepasijutau, kai drožiau į tą pakrūmę.

– Ojezus! Ko mušies?

Atsipeikėjęs klausiu:

– Kas čia?

– Taigi aš.

– Kas tu?

– Banys.

– Tai kam tu su žalga mušei per taką?

– Tai mat, kad tu taip drąsiai žengi, norėjau pagąsdyt. O ma taip skaudžiai per ausį ir petį sudrožei.

– Tai ką gi čia veiki su ta žalga?

– Mat arklininkai leidžia į bulves arklius, tai daboju.

Suėję į pažintį vienas kito atsiprašėme. Einu tolyn. Netoli – vaidintuvių kalnas ir tiltas. Tik prisiminus, plaukai ant galvos siūst pasistatė. Bet nebijodamas einu. Ogi nors tamsu, matau: kas juda už tilto, lyg kad stulpas. Rodos, kad ant daikto biskį kruta. Pasidrąsinau ir einu pirmyn. Aš prie tilto, ans už tilto. Aš – į kairę ant tilto, jis – ant vidurio tilto. Jau reikia prasilenkti, jisai:

– Gutin abint [Guten Abend].

– Gutin [Guten]. Kas tu toks?

– Aš žydelis, einu į Kalvius sodelį dabot.

– Tai kodėl taip palengva eini?

– Žiūriu į tamstą: ar žmogus, ar kas vaidinas. Juk čia prakeikta vieta. Čia visi bijo.

Persiskyrėme. Ir parėjęs papasakojau, kad aš nebijojau ir nereikia bijoti. Dabar jau tik kalba apie vaidintuves, bet nieks nebijo, nes žmonės išsiskirstę į kolionijas, pilni laukai triobų, o naktyje – žiburių.

2. [Veliuonos] piliakalnis¹⁸

Jo išveizda aukščiau aprašyta. Čia parašau, kokia seniau buvo apylenkės gyventojų legenda. [Taip žmonės] tarp savęs atsiminę kalbėjo arba, jei koks nematęs tokio kalno nustebęs [klausdavo], pasakydavo.

Tai kalnas kai namas, tai ir aiškindavo, [jog] tai piliakalnis: čia mat dvaras (palocius) uždumtas, užkeiktas. Velniai uždūmė. To dvaro viduryje užkeikta sėdi graži pana ar karalaitė, ir visada jinai verkia, nor[i], kad kas jąją išvaduotų. Ponai varydavo žmonis [kalno] kasti, ale kiek dienomis nukasdavo, tai naktimis vėl velniai uždumdavo. Nuo žiemių pusės yra tame kalne loma. Tai vieną kartą sumanė ponai suvaryti baudžiauninkus, kad dienomis ir naktimis be perstojimo kastų ir kastų. Per ilgus metus kasė ir ties tąja loma prikasė duris. Žmonės poteraudami peržegnojo tas duris. Tuoj atsidarė durys. Ir pradėjo visokie ponai skrybėliuoti karietose važiuoti ir pėsti eiti keliu prieš kalną į žiemius pro Zaleskio dvarą. Jau kiti buvę ir už dvaro. Baudžiauninkai žmonės perstojo kasti, užsižiopsojo į tuos ponus ir pradėjo iš šalių žemės griūti. Ir tuoj tie ponai visi sugrįžo atgal, durys užsidarė ir vėl žemės užslinko. Liko tik ta loma. Mat ponai buvo velniai, pasivertę ponais. Tie baudžiauninkai žmonės tai gavo nuo ponų angti. Kad būt žmonės neperstoję kasti, tai tie ponais pasivertę velniai būt išvažiavę, tas gražus dvaras būt iškilęs ir ta užkeiktoji pana karalaitė būtų išvaduota. Dabar ta pana pasikūkčiodama per dienas ir naktis verkia ir verkia.

Po to ta užkeiktoji pana prisisapnavusi jaunam vaikinui, kad rytą anksti ateitų ant to piliakalnio: ras panelę ant piliakalnio sėdint apsiverkusią. Ir jam pasakius: „Kad tu mane, t. y. tą paną, pabučiuosi, tai mane išgelbėsi, ir mudu apsivesiva, ir tu būsi laimingas.“ Tas vaikinas anksti rytą nuėjęs ant piliakalnio, apsidairęs – panos nėra. Toje duobėje pamatęs didžiausią bjaurią apsiašarojusią rupūžę – šydu apsidengusi ir į vaikiną žiūrinti. Vaikinas persigandęs nubėgo lekuodamas namo. Sulaukęs nakties vėl susapnavęs [rupūžę, kuri pasakiusi]: „[...] Ta rupūžė, kurią matei po šydu, tai aš tikrai buvau ta pana, kuri tave prašiau pabučiuoti, žiūrėjau į tavo akis. Kad tu būtumei pabučiavęs, tai būtumei mane išgelbėjęs iš velnių globos. O dabar lieku prakeikta ant amžių.“

Tokios kalbos ilgai Veliuonos apylenkėje tarp žmonių girdėjos. Vieni gražiau, kiti blogiau, ale vis panašiai atpasakodavo.

Jaunesnioji karta pradėjo kitai tėmyt ir spėliot. Vasaros laikais atvažiuodavo iš Lenkų šalies [studentai], gal ir lietuvių studentai, bet lenkiškai kalbėdavo. (Tik vieną kartą, prieš 1890 metus, atvažiavo du lietuvių studentu – Jonas Kriaučiūnas ir [Vilius] Gaigalaitis – apžiūrėti istorinių kalnų ir kalbėjos lietuviškai.) Eidavo į visas istorines vietas, pakrapštinėdavo, pakasinėdavo ir vis rasdavo senovės liekanų:
smaigų, geležinių durtuvų, geležinių ir akmeninių kirvelių, ką žmonės vadina perkūno kulka. Radę ir kardą, ir iškirstojo jau parko griovyje, daubos krante prieš piliakalnį, radę du šautuvu, titnagu skiliant padegamu, – vis[a] nusinešė.

Rodos, 1886 m[etais] žmonės matė anksti rytą ant piliakalnio jauną inteligentą, su lopeta kasinėjantį. Kai jisai atsitraukė, užbėgę ant kalno. Rado pasodintus keturis medelius, ir vietoje seniau stovėjusio jovaro įkastas šulelis ir prikaltas skardis su parašu: „Tu spoczyvają zwłoki Litewskiego Księcia Gedymina zabitego pod zamkiem. Ta góra w przyszłości będzie obsadzona drzewkami i postawiona pamiętka. Jeden z familiji Piastow“¹⁹. Tuoj sužinojo vietinė policija, pranešė Vilkijos antstoliui. [Šis] galvotrukčiais atvyko tiesiai ant kalno. Pastatyta buvo sargyba. Medelius išrovė išdraskė, įsakęs saugot, ar nepasikartos. Parašą išsivežė. Nuo to laiko žmonės kitaip pradėjo manyt apie kalną²⁰. Dabar jau pastatytas ir Gedimino paminklas, ir kryžius, ir kalnas pagražintas ir apsodintas medeliais.

Prieš karą, ar 1912 metais, archeologas Tadas Daugirdas atvažiavęs samdė darbininkus ir kasinėjo piliakalnio viršų²¹. Nuo viršaus kasdami žemes leido žemyn; par tat viršus kalno paplatėjo ir kalnas pasižemino. Iškasė plačiai ugnavietę, kur rusėjo neužgęstamoji ugnis; pelenų duobę paliko išplatintą. Ieškojo istorinių liekanų. Nukasė ir aukštąjį kapčių, vietą stovėjusio jovaro. Rado sudegusių rugių grūdų ir visokių senovės karių ginklų. Gyventojai žingeidavo, kuriems galams čia kasinėja, apžiūrinėjo radinius. Nuo to laiko visai įgavo supratimą, kad tai tas piliakalnis [yra] Gedimino Kapas, kad čia vaidilų ir vaidelyčių sergima neužgęstanti rusėjo ugnis ir žmonės degino aukas Aukščiausiajam Viešpačiui Dievui²².

[3.] Čerkakalnis, ar[ba] Cerkakalnis

Taipgi aukštas kalnas, nuo rytų į vakarus pailgas. Ant to kalno stovėjo būk tai Friedenburgo pilis. (Žemiau parašysiu, kas išpasakojo.) Buvo ant jo viršaus gražus vaismedžių sodas. Apie 1895 met[us] Veliuonos dvarininkas Gabrys Zaleskis sodą išrovė ir sumanęs visą piliakalnį ir tą Čerkakalnį apsodino aglaitėmis ir pušaitėmis, bet tik prigijo nuo žiemių pusės. Ant viršaus tarp medelių ketino statyti vasarnamį dėl svečių. Tam tikslui nuo žiemių pusės platino kelią ir prikasė palei viršų kokį tai akmenų ir plytų pamatą²³. Tuoj padaugino darbininkų ir žingeidavo, ką atkas. Rado kokį koridorių, paskui [iš] plytų sumūrytą durų arką. Durų vietoj – žemės, ir ant viršaus susklepinimo²⁴ – žemės. Ponas buvo beturtis, matė: turtų ir čia nerasiąs, o darbas kainuos. Atidėjo toleniam laikui tą darbą. Ėmėsi sodint medelius apie kliombą ir sumanė antrą sodą kirsti, o parką steigti nepaprastų medelių.

Kai atkasė Cerkakalnyje mūrinį pamatą, tai žmonės suklego aiškinti, ką kas girdėjo. Vieni sakė, kad ant to kalno stovėjo raganų namas ir jos pro tas duris landžiojo. Kiti kalbėjo, kad viršuj stovėjęs dvaras, o po apačia buvo tokie urvai išmūryti, kad paeidavo ir po piliakalniu, ir po Bažnytkalniu, per visą Veliuonos miestelį tęsėsi iki Margų kalno. [Pasakojo], kad kada tai miestelio rinkoje parsprogo žemė, tai atsinešė žmonės ilgą kartį ir dugno nepasiekė. Kada taip buvo, nepasako, – kitados. Kiti vėl kalbėjo, kad ant to kalno stovėjo mūras kai cerkvė ir po tuo mūru urvai kareiviams gyventi ir slėptis. Tais urvais išeidavo [į] Margų kalną prieš Pilaites. O nuo tų Pilaičių, iš panemunio, [priešai] užpuldinėjo kareivius. Dabar tik piktos dvasios juose gyvenančios. Dėl to ir Zaleskis nedavęs toliau kasti, kad tų piktybių nepaleisti.

4. Bažnytkalnis

Čia stovėjo žinyčia. [Čia buvo] stabmeldžių maldos vieta ir kapai²⁵; dabar visame kalne, kur tik pagriūva ar prakasa, visur randasi žmonių kaulai. Sakydavo: kur dabar bažnyčia stovi, tai te milžinus laidojo.

1883 m[etais], kai dabar stovinčiai Didž[iojo] Kunig[aikščio] Vytauto 1421 metais statytai katalikų bažnyčiai cimantines grindis dėjo, tai po medinėms grindims prakasus žemę rado didelio žmogaus supuvusį levoną, tik galva su visais dantims, plaukai ilgi, kaulai sutrešę ir subirę. Ir šilko apdaro šmotai. Visa tai surinkę nunešė po presbiterijaus grindims į rūsį (sklepą), iš lauko pusės per langiuką sumetė. Tada langiukai buvo prie pat žemės; taisant bažnyčios pamatą užsimūrijo langiukai. Žmonės stebėjęsi, kokio milžino būta to žmogaus.

5. Margų kalnas ir Pilaitės²⁶

Už Veliuonos miestelio į vakarus, už dabartinių katalikų kapinių, – Margų kalnas. Žemyn vedančiu keliu nuėjus arti upelio Gystus į kairę per pievą (lanką) – kelias į panemunį, ir prie vandenio po kairei – du kalneliu. Tai Pilaitės. Čia istorinė vieta. Bajerburgo pilis. (Iš kur aš sužinojau, paskiau pasakysiu.)

Apie Pilaites mažai žmonės kalbėjo. Sakydavo, kai kitados baudžiauninkai ponams darmiai dirbdavo, tai paliepė sukasti, kad smagiau ponams būtų dairytis, ir aplink užleisti vandenį. Priešais Pilaites Margų kalne iškastos lomos pasivaikščioti. Sako, kad ant tų Pilaičių kalnelių kokie mūrai stovėjo ar Nemuno sargyba. Nuo vietinių gyventojų aš daugiau pro Pilaites ir Margų kalną negirdėjau.

Bet seniai, dar jaunas būdamas, šaltkalvis Deonizas Markevičius²⁷, gimęs Veliuonos parapijoj, Kalvių kaime, buvo apsivedęs su veliuoniete Šulciūte. Mokėdamas lenkų ir vokečių kalbas išvažiavo į Adesą [Odesą]; sumaningai apkaustęs jūrių laivą buvo apdovanotas dviems Rusų caro galvomis sidabro medaliais. Važinėjęs Juodose jūrėse, su žmona aplankęs Jeruzalių ir daug šv[entų] vietų, [iš kur] parsiuntė paminkus: iš Alyvos daržo – arškėčių vainikėlį, iš Jordano – akmenėlių ir Kristaus grabo skalos ir taip toliau. Pasenę abu bevaikiai parėjo į savo namus numirti. Aštuoniasdešimt penkerių metų senelis pasistatė gimtinės kaime kalvę ir dirbdamas džiaugėsi, kad galėjo į savo šalį, į Tėvynę Lietuvą, sugrįžt. Dar atminčiai apkaustė Veliuonos bažn[yčios] šventoriaus vartus (bromą), ant durų geležinius pagražinimus (rzezbas) ir tris kryžius ant vartų stogelių.

Tai tas senelis Markevičius taip atpasakojo [apie Margų kalną]. Kai jaunas buvęs, tai girdėjęs žmonėse tokią pasaką. Pilaičių vietoje buvus kokių tai raganių sostinė. Ir jų daug buvę, tai jie visokius prajovus darydavę. Tai ponaičiais pasivertę su žmonėms tabokierkoms mainydavę: parėję namo [šie] rasdavę kišenėje tik arklio kanapą. Tai arkliais mainydavę: parvedęs namo, [žmogus] rasdavęs vietoj arklio beržą ar ką kitą pririštą. Kai kur [velniai], į kokį ožiuką pasivertę, žmonis mėgdžiojo. Ir margi, ir juodi, ir raudoni – visokių spalvų [velniai] po to kalno krūmus vaikščiodavo, vaidindamies visaip žmonis erzindavę, bauginę. Tai žmonės ir vadinę tą vietą – Margų kalnas.

Kas tai jam nupasakojęs, kad tie raganiai daug velnių tame kalne, pakrūmėje, išvirę paleido į visą apylenkę. Tie velniai vaikščioję po pelkes, po krūmus ir klaidinę žmonis, vadžiodavę, kad kits į trečią dieną tesugrįždavęs. Jie visokiais monais iš žmonių surinkdavę, ko tik jiems, [raganiams], reikėjo [burtams]: juodą veršį, juodą šunį, juodą katiną ir juodą gaidį. Tame Margų kalne, nuo žiemių pusės krūmuose, tuos visus gyvius sukimšdavę į deguto (smalos) katilą ir virdavę. Gerokai pavirinus, pradėdavę lįst lauk gyvi velniai, kuriuos tie raganiai siuntinėdavę į visą apylenkę kai tarnus iš žmonių medžiagos jiems rinkti.

Markevičius sumanęs tą raganių amatą ištirti. Jaunas būdamas turėjo draugų tokių pat išdykėlių. Ir susitarė jisai, Karpinskiukas iš Plaušinių, dar, neatmenu, kas trečias. Paėmė iš Plaušinių dvaro didelį sagoną, nusipirkę deguto pasistorojo juodą veršį, juodą šunį, juodą katiną ir juodą gaidį. Vieną tykų ramų vakarą nusivežę viską į Klangių krūmus. Užtaisę vaškurą, užkaitę degutą ir, pradėję nuo veršio, visus [gyvius] sukimšę surištus į tą katilą. Kai pradėjo virti, koks te buvęs bruzdėjimas, cypimas, – jiems plaukai atsistoję, paėmęs šiurpas. Ogi kai pradėjo kasžinkas šlamėt, treškėt, krūmai krutėt, žypčiot, jie visi persigandę, viską palikę kad lėkę, tai lėkę namo. Tik palei kaimą atsisukę, matę žypčiojant. Sako: gerai, kad arklius buvom parvažiavę, būtų ir tie pasilikę.

Paskui, jau senas būdamas, kokioj tai, rodos, vokiškoj brošiūroj radęs, kad ant Cerkakalnio tai stovėjus Friedenburgo pilis²⁸, o ant Pilaičių – Bajerburgo pilis²⁹. Už tos, [Bajerburgo], pilies ar tvirtovės per Nemuną buvęs tiltas. [...] Pilaitės – du kalneliai. Tai tvirtovė kanuolėms pastatyti ir aplink gilus griovys vandeniui apleisti. Iš kanuolių [kryžiuočiai] šaudę į Margų kalną, Lietuvos kareivių apkasus. [Skaitęs], kad tuos apkasus sumanęs Kunig[aikštis] Margis, ar Margers, dėl sargybos prieš tiltą ir kryžeivių tvirtovę. Dėl to tą kalną ir vadina Margų (Margio) kalnas³⁰. Pusė kiliometro nuo Veliuonos piliakalnio [esančiame] tame [Margų] kalne, apkasuose, [...] iš kanuolių kryžeiviai ir Did[įjį] Kunigaikštį Gediminą užmušę. Gediminas kritęs ir jo kūną parvežę ant piliakalnio³¹.

Pilaitės, [esančios] žydo Jofos ūkio ribose, naikinamos. Valdžiai vertėtų [šiuos kalnus] nusavinti.

Ką girdėjau ir atminiau, netaikydamas aprašiau. Kas tiks – išsiskirsite.

Atsiprašau su pagarba Jonas Kumetis

Veliuona 1929 m. 15/III

Rankraštis saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje,

Retų knygų ir rankraščių skyriuje, f. 32-324

LITERATŪRA

Bassanawiczius Jonas 1883. „Apie senowes Lietuwos piles“, Auszra 1, p. 15–18; 2, p. 36–41; 3, p. 61–70; 4, p. 97–102; 5, p. 129–135; 6, p. 163–169; 8–10, p. 236–242.

[Basanavičius Jonas] Bs. J. 1884. „Apie senovēs Lietuvos pilis“, Auszra 1–3, p. 37–52.

Baronas Darius, Mačiulis Dangiras 2010. Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla.

Batūra Romas 2001. „Veliuona – Lietuvos gynybos skydas kare su Kryžiuočių ordinu (XIII a. pabaiga – XV a. pirmasis ketvirtis)“, in: Veliuona, (Lietuvos valsčiai), sudarė Vida Girininkienė, Povilas Krikščiūnas, Irena Seliukaitė, Vilnius: Versmė, p. 78–111.

[Daugirdas T.] 1912. „Veliuonos kalno kasinėjimas. (Žinias suteikė T. Daugirdas)“, Lietuvos žinios, rugpj. 30 (12), p. 1–2.

Griškaitė Reda 2016. „Istorija – tarp apšvietimo ir romantizmo“, in: Lietuvos literatūros antologija, 1795–1831: šviečiamasis klasicizmas, preromantizmas 2, sudarė Brigita Speičytė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 387–393.

Kerbelytė Bronislava 1970. Lietuvių liaudies padavimai, Vilnius: Vaga.

Kubilius E. 1925. „Veliuonos iškilmės“, in: Aušros medis: Lietuvai pagražinti draugijos vienkartinis leidinys, redagavo L. Gira, Kaunas, p. 10–14.

Kulevičius Salvijus 2014. „Kurtuvėnų krašto padavimai arba kelios pastabos kultūrinės atminties tema“, Acta humanitarica universitatis Saulensis 19, p. 207–225.

Labanauskas Kęstutis 2001. „Veliuonos dvaro ir parko apybraiža: iš Veliuonos parko žvelgiant“, in: Veliuona, (Lietuvos valsčiai), sudarė Vida Girininkienė, Povilas Krikščiūnas, Irena Seliukaitė, Vilnius: Versmė, p. 29–48.

Liutvinavičius Stasys 2007. Veliuonos sakmės ir padavimai: (mitai ir tikrovė), Radviliškis: Litera.

Maciūnas Vincas 1939. Lituanistinis sąjūdis XIX amžiaus pradžioje, Kaunas: [s. n.].

Maciūnas Vincas 2003. „Žvelgiant į Motiejų Valančių po šimto metų“, in: Vincas Maciūnas, Rinktiniai raštai, sudarytojas ir baigiamojo straipsnio autorius Jonas Šlekys, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 503–535.

Merkys Vytautas 1999. Motiejus Valančius. Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, Vilnius: Mintis.

Pacevičius Arvydas 2002. „Motiejus Valančius XIX a. knygos kultūroje“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis 20, p. 49–71.

Stravinskas Antanas 2001. „Knygnešys, vargonininkas ir chorvedys Jonas Kumetis“, in: Veliuona, (Lietuvos valsčiai), sudarė Vida Girininkienė, Povilas Krikščiūnas, Irena Seliukaitė, Vilnius: Versmė, p. 728–733.

Tautavičius Adolfas 2001. „Seniausia praeitis“, in: Veliuona, (Lietuvos valsčiai), sudarė Vida Girininkienė, Povilas Krikščiūnas, Irena Seliukaitė, Vilnius: Versmė, p. 63–77.

Tumas Juozas 1938. „Chorvedys ir knygnešys Jonas Kumetis“, in: Knygnešys: 1864–1905 1, 2-oji laida, redaktorius P. Ruseckas, Kaunas, p. 157–169.

Valančius M. 1906. Antano tretininko pasakojimas, naujas pataisytas išleidimas, Vilnius: išleido Juozapas Zavadskis.

Vitkūnas Manvydas 2016. „Kovos Lietuvos istorinėje atmintyje: piliakalniai kaip ‘atminties vieta’“, Karo archyvas 31, p. 274–327.

Volonczauskas Motiejus 1897. Zemaicziu vyskupyste, parasze vyskupas Motiejus Volonczauskas,
Shenandoah, Pa.: spaustuvēje „Garso Amerikos lietuvių“.

Volteris E., Narjauskas J. 1910. „Dainų rinkimo Komisijos atsišaukimas į p. p. Vargonininkus“, Vargonininkas 1, p. 1–2.

Zabiela Gintautas 1995. Lietuvos medinės pilys, Vilnius: Diemedis.

Parengė, įvadą ir komentarus parašė Vilma Daugirdaitė