Dvikalbių vaikų kalbų proporcijoms, raidai ir kodų kaitai daugiausia įtakos turi gaunama jų vartojamų kalbų įvestis. Iki šiol daugumoje šioms temoms skirtų tyrimų dalyvavo ankstyvieji dvikalbiai, kurių įvesties proporcijos ankstyvojoje vaikystėje stipriai keitėsi ir kurių tėvai taikė šeimos kalbų politiką, paremtą principu „vienas tėvas – viena kalba“. Šiame straipsnyje nagrinėjamos estiškai ir angliškai kalbančio dvikalbio vaiko įvesties ir išvesties proporcijos per 2,5 metų laikotarpį (2;3–5;0) naudojant spontaninės kalbos įrašus. Tyrimo metu kalbų įvesties proporcijos nesikeitė, šeimos kalbų politika rėmėsi ne daugumoje tyrimų aptariamu principu „vienas tėvas – viena kalba“, o šeimos kalba buvo keičiama pagal savaitės dieną. Taip pat darbe tiriamas vaiko kodų keitimo dažnis ir vidutinis pasakymo ilgis (angl. Mean Lenght Utterance – MLU) siekiant įvertinti šių veiksnių svarbą iki šiol netirtoje įvesties situacijoje. Galiausiai analizuojama, ar vyresniųjų brolių ir seserų kodų kaita turi įtakos jaunesniojo brolio ir sesers kodų kaitai. Rezultatai atskleidžia, kad ankstyvaisiais kalbos raidos etapais vaikas pasitelkia visus jam prieinamus kalbinius išteklius, o vystantis kalbai, jis dažniau atsako pagrindine pokalbio kalba ir mažiau keičia kodus. Tačiau esama ir tokio laikotarpio, kai netikėtai vaikas beveik nustoja kalbėti estiškai, nepaisant nepakitusios įvesties. Iš tyrimo taip pat matyti, kad pasakymai, kuriuose keičiami kodai, yra ilgiausi. Tai patvirtina ankstesnių tyrimų rezultatus bei rodo, kad kodų kaita yra priemonė, padedanti vaikui veiksmingiau bendrauti. Tyrime nepastebėta, jog brolių ir seserų kodų kaita turėtų įtakos jaunesniųjų brolių ar seserų kodų kaitos dažniui, tačiau tam patvirtinti būtina išsamesnė analizė. Tad, trumpai apibendrinant, rezultatai patvirtina įvesties svarbą ir atskleidžia jos poveikį dvikalbių vaikų kalbų įsisavinimui dar nepakankamai ištirtoje situacijoje.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.