Šeimos kalbų politikos ir ankstyvosios dvikalbystės sankirta: atvejo analizė

Santrauka

Straipsnyje analizuojama šeimos kalbų politikos (ŠKP) tema šeimoje, kurioje abu tėvai yra etniniai rusai, tačiau motina su vaikais kalba estiškai. ŠKP sudaro trys sudedamosios dalys: kalbinė ideologija, kalbų vadyba ir kalbų vartojimas. Paprastai ŠKP tyrimai yra orientuoti į tėvų tikslus ir nuostatas, o duomenys renkami imant pusiau struktūruotus interviu. Tačiau šio tyrimo tikslas yra ne tik pasikalbėti su tėvais, bet ir išanalizuoti vaikams skirtą kalbą, siekiant išsiaiškinti, ar yra skirtumų tarp įsitikinimų, priemonių, kurių imamasi vaikų dvikalbystei ugdyti, bei natūralaus kalbų vartojimo.
Atsižvelgiant į sociolingvistinę situaciją, šis tyrimas yra aktualus ne tik Estijai, bet ir kitoms posovietinėms šalims. Rusų kolonizatorių palikuonių, kurie turėjo teisę išlikti vienakalbiais, pavyzdžiai ir atvejai, kai rusakalbės šeimos nusprendžia vartoti estų kalbą namuose, neturėtų būti painiojami su tais atvejais, kai daugumos kalba yra vartojama mažumų šeimose. Apsisprendimas namuose kalbėti ir estiškai rodo rusakalbių bendruomenės Estijoje pokyčius.
Tyrimo duomenys buvo renkami dviem būdais: imti pusiau struktūruoti interviu (1,5 val.) bei įrašyti šeimos pokalbiai (6 val.). Pastebima tam tikrų neatitikimų tarp deklaruojamos ideologijos, kalbų vadybos ir kalbų vartojimo. Nors deklaruojama ideologija yra „vienas tėvas – viena kalba“, per interviu tėvas pakaitomis vartojo estų, rusų ir anglų kalbas. Kalbų vadybą šeimoje lemia praktinės priežastys, t. y. jeigu tam tikroje situacijoje patogiau vartoti tam tikrą kalbą, taip ir yra daroma. Motinos kalboje per šeimos pokalbius, kurių pusė skirti vaikui, taip pat esama kodų kaitos. Tėvai teigė, kad tarpusavyje (dviese) kalbasi rusiškai, tačiau motina kartais vartojo ir estų kalbą. Rezultatai rodo, kad, nežiūrint į deklaruojamą kalbų politiką šeimoje, iš tiesų kodų kaita yra neišvengiama.