Straipsnio tikslas – nustatyti XVIII–XIX a. sandūroje kilusias idėjas dėl lietuvių kalbos kaip oficialiosios regioninės Prūsijos Karalystės kalbos statuso ir įvertinti jos planavimo parametrus. Pagrindiniai tyrimo objektai – prãtarmės Kristijono Gotlybo Milkaus žodyne Littauisch–deutsches und Deutsch–littauisches Wörter-Buch (1800) ir archyviniai dokumentai, teikiantys informacijos apie kalbos politikos prielaidas, formavimo kryptis, tikslus ir uždavinius. Prielaidas lietuvių kalbos atžvilgiu palankiai politikai sudarė XVIII a. pabaigos įvykiai: po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795) prie Prūsijos prijungta Užnemunė, išsiplėtęs lietuvių kalbos arealas ir sustiprėjusios partikuliarizmo idėjos. Karo ir domenų rūmų Karaliaučiuje tarėjas, Rytų Prūsijos mokyklų inspektorius Christophas Friedrichas Heilsbergas, žinodamas lietuvių požiūrį į kalbos įtaką tapatybei, išmanydamas kalbų mokymosi motyvus, mokyklų bei bažnyčių galimybes, įstatymų leidybą, ėmėsi ir kalbos statuso planavimo, ir jo įgyvendinimo veiksmų. Immanuelis Kantas iškėlė kalbos grynumo kriterijų ir būtinybę jį išsaugoti dėl tapatybės išlaikymo, mokslo ir mokymo interesų, tam numatydamas du būdus: mokyklose ir bažnyčiose mokant gryna kalba ir plečiant tokiõs kalbos vartojimo ribas.