Straipsnyje tiriami XVIII amžiaus pabaigos Vilniaus universiteto profesorių ir jų korespondentų laiškuose aptikti kitų kalbų intarpai ir siūlomos jų paskirčių interpretacijos. Pasirinkti pavyzdžiai teikia žinių apie užsienio kalbų mokymosi istoriją bei užsienio kalbų intarpų priimtinumą to meto bendravime. Kalbų pasirinkimas kito: lotynų kaip mokslo ir tarptautinio bendravimo kalbos vaidmuo slopo, ji dažniausiai liko buvusių jėzuitų korespondencijos požymiu, o tarptautiniai ryšiai, studijų ir mokslo kelionės, gyvenimo naujovės skatino gyvųjų užsienio kalbų mokymosi ir vartojimo poreikį. Daroma išvada, kad laiškų kalbos, kalbų ar jų derinių pasirinkimą lėmė įvairūs rašančiųjų poreikiai: patikslinimas, realijų įvardijimas, stiliaus puošnumo ir ekspresijos siekis. Medžiaga surinkta vykdant detalesnį Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomų laiškų aprašymą.