Prašymų formulavimas yra svarbus komunikacinės kompetencijos rodiklis. Adresato ko nors paprašyti galima įvairiomis tiesiogiškumo laipsniu ir formos sudėtingumu varijuojančiomis gramatinėmis konstrukcijomis, kurių raišką lemia socialinis kontekstas (pašnekovų tarpusavio santykiai, socialinė padėtis ir pan.) ir konvencionalūs, kultūrai individualūs mandagumo principai.
Taigi prašymai atskleidžia ne tik gebėjimą kaip, kur ir kada vartoti kalbą, bet ir tam tikros kultūros mandagumo percepcijas. Šio tyrimo tikslas ir yra paanalizuoti vieną pagrindinių lingvistinės pragmatikos įsisavinimo klausimų – gebėjimą produkuoti prašymą, paisant konvencionalių normų. Tyrimui pasitelkti ilgalaikio natūralaus stebėjimo metodu surinkti 1;6–2;7 amžiaus Elvijaus ir 1;8–2;8 Monikos pokalbiai su mamomis. Naudojantis pokalbių transkripcijomis, vaikų ir vaikiškosios kalbos prašymai pagal lingvistinę raišką skirstyti į skirtingus prašymų tipus. Straipsnyje aptartas šių prašymų tipų įsisavinimo eiliškumas ir vaikų kalbos mandagumo raiškos raida. Nepaisant to, kad pastaroji dėl per mažo tiriamųjų amžiaus vis dar nežymi, komunikacinės kompetencijos užuomazgos ir mandagumo žymikliai vaikų kalboje užfiksuoti anksti. Ištirta, kad trečiųjų metų
pradžioje abu vaikai jau buvo įsisavinę pagrindinius prašymų raiškos modelius.