Lietuvių ir prancūzų kalbose skiriamos dvi daiktavardžių giminės – vyriškoji ir moteriškoji. Šios giminės gali būti reiškiamos afiksais, supletyviškai, bet tik prancūzų kalboje giminė gali būti reiškiama mišriuoju būdu, t. y. kai giminės rodikliu eina tarnybinis žodis drauge su supletyvine šaknimi arba tarnybinis žodis drauge su afiksu. Turint omenyje dviejų kalbų skirtumus giminės formavimo atžvilgiu, galima daryti prielaidą, kad tai gali sudaryti tam tikrų kliūčių mokantis prancūzų kalbos. Lietuviui tikrai nelengva prisiminti kiekvieno prancūzų kalbos daiktavardžio, turinčio savo inherentinę giminės vertę, giminę (reiškiamą ne tik priesagomis, bet ir artikeliais, kurių lietuvių kalboje taip pat nėra). Prancūzų K2 daiktavardinio junginio giminės kategorijos išmokimas yra sudėtingas ir ilgas procesas. Tekstyno duomenys rodo, kad mokiniai, kurių prancūzų kalbos lygis siekia B1, nėra tiksliai perpratę giminės gramatinės kategorijos visuose lingvistinės kompetencijos lygmenyse.