Straipsnyje kalbama apie tiesioginių tyrimų (reprezentatyvių apklausų, kokybinių interviu, eksperimentų) atskleidžiamas prieštaringas nuostatas lietuvių kalbos tarmių ir tarmės kalbėtojų atžvilgiu ir parodoma, kad tarmės gali būti aukštinamos kaip nacionalinė ir etnografinė vertybė, tačiau jų vartosena tuo pat metu ribojama dėl priskiriamos žemesnės socialinės vertės ir neigiamų stereotipų. Eilinių žmonių vertinimai pateikiami oficialiosios lietuvių kalbos politikos kontekste ir diskutuojama, kokie veiksniai lemia tolesnę tarmių raidą.