Šio straipsnio tikslas – apžvelgti pagrindines šiuolaikinės leksikologijos problemas ir pagerinti leksikologijos dėstymo kokybę universitete, atsižvelgiant į naujas teorijas, atsiradusias XX a. pabaigoje. Šiuolaikinis mokymas reikalauja įvesti naujų terminų, tokių kaip enantiosemija, eponimija, meronimija, ir tuo pačiu naujai pažvelgti į klasikinėmis vadinamas temas: polisemiją, semantinę raidą, žodžio darybą ar skolinius. Autorė siekia parodyti leksikos teorijų bei tyrimo metodų susiformavimą ir plėtrą XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje. Manoma, kad studentams būtina pateikti informaciją apie naujas kryptis ir įvairius šiuolaikinėje lingvistikoje taikomus tyrimo metodus – visų pirma semiotinį, kognityvinį, diskurso analizės ir kontrastyvinį, – net jeigu kartais literatūroje jie pateikiami prieštaringai. Leksikologijos vadovėlių apžvalga rodo, kad daug svarbių dalykų, tokių kaip kalkės, tarptautiniai žodžiai, semantiniai archaizmai, lieka studijų paraštėse, nors tikslus sąvokos apibrėžimas ir vartojimas, jos paradigminių ryšių apibrėžtumas būtini studijuojant šiuolaikinę leksikologiją. Pagrindinis metodas – pateikti prancūzų kalbos žodyną kaip specifinę nominatyvinių vienetų sistemą.