Mandagumo šnekos aktai vaikų kalboje: pragmatinės klaidos ir įsisavinimas
Straipsnyje aptariama sustabarėjusiomis frazėmis reiškiamų mandagumo šnekos aktų (pasisveikinimo, atsisveikinimo, dėkojimo, mandagumo žodžių prašau / prašom, atsiprašymo, sveikinimo ir linkėjimo) raiška ir raida dviejų vaikų, 1;6–2;7 amžiaus berniuko ir 1;8–2;8 amžiaus mergaitės, kalboje. Tyrimo imtasi siekiant papildyti lietuvių vaikų lingvistinės pragmatikos tyrimus. Nors mandagumo reiškinys vaikų kalboje laikytinas svarbiu pragmatikos raidos ir komunikacinės kompetencijos rodikliu, iki šiol vis dar trūksta mandagumo įsisavinimą lietuvių vaikų kalboje analizuojančių tyrimų. Tyrimo duomenų šaltinis – du natūralaus stebėjimo metodu sukaupti vaikų kalbos tekstynai, reprezentuojantys tirtų vaikų kalbos raidą per maždaug vienus metus. Atliekant tyrimą, tekstynuose ieškota mandagumo šnekos aktų, jie fiksuoti ir analizuoti. Duomenų analizė atskleidė, kad trečiųjų metų pradžioje tirti vaikai jau taisyklingai vartojo daugelį tirtų mandagumo šnekos aktų. Gausiai iliustruojant, straipsnyje aktualizuojami iki minėto laikotarpio rasti sunkumai įsisavinti mandagumo šnekos aktus (vaikų darytos pragmatinės klaidos) ir tėvų pastangos socializuoti vaikus, interakcijoje taikant mandagumo ugdymo strategijas.