Švietimas yra vienas pagrindinių veiksnių, užtikrinančių šalies gerovę, todėl svarbu suprasti švietimo sistemos būklę. Todėl svarbu išmatuoti švietimo sistemos būklę, suprasti ją lemiančius veiksnius bei stebėti kaitą laike, tai leistų įgyvendinti duomenimis grįstą švietimo politiką. Švietimo sistemos būklės išmatavimas ir įvertinimas yra sudėtingas uždavinys, nes švietimui kaip daugialypiam reiškiniui stebėti ir vertinti nepakanka pavienių švietimo sistemos rodiklių analizės. Siekiant visuminio ir apibendrinto švietimo sistemos vertinimo buvo pasirinkta skaičiuoti sudėtinius rodiklius – švietimo išteklių ir rezultatų indeksus, kuriais bus įvertinta švietimo sistemos išteklių ir rezultatų būklė, pristatyti būseną lemiantys veiksniai bei palyginta laike ir kitų šalių kontekste. Indeksai apskaičiuoti Baltijos ir trims „senosioms“ ES šalims: Jungtinei Karalystei, kuri atstovauja anglosaksišką liberalųjį švietimo modelį, Vokietijai kaip kontinentinio-korporatyvistinio modelio atstovei ir Suomijai, skandinaviškojo socialdemokratinio modelio pavyzdys. Analizei panaudoti 2002–2014 m. viešai prieinami rodikliai iš Eurostato, OECD ir IEA duomenų bazių. Sudėtiniams indeksams skaičiuoti buvo pritaikyti vienodi ir pagrindinių komponenčių analizės svoriai; atliktas tiesinis agregavimas. Gauta, kad skirtumas tarp vienodų svorių priskyrimo ir svorių priskyrimo, taikant pagrindinių komponenčių analizę, yra mažas. Rezultatų indeksų dinamikai laike rodiklių kiekio padidinimas beveik dviem trečdaliais įtakos neturi. Atlikus švietimo išteklių ir rezultatų indeksų sąveikos laike analizę, gauta, jog švietimo sistemų inertiškumas yra skirtingas: Baltijos šalyse rezultatai sureaguoja į išteklių pasikeitimus po 2–4 m., o Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje – tais pačiais ar kitais metais. Suomijos rezultatai, palyginti su kitomis nagrinėtomis šalimis, kitokie. Baltijos šalių indeksų dinamika – panaši, galimai sudaranti atskirą grupę.