Straipsnyje pateikiama teorinė motoriniu mokymu(si) grįsto požiūrio koncepto analizė bei šio požiūrio naudojimo galimybės taikant kalbėjimo ir kalbos terapiją ir siekiant įveikti vaikų artikuliacijos sutrikimus. Išskiriami motorinio mokymo(si) principai laikomi esminiais kalbėjimo ir kalbos terapijos principais. Jais paaiškinama ir pagrindžiama lanksčių, orientuotų į individualų atvejį, logopedo paslaugų svarba.
Teorinių šaltinių analizė leidžia išskirti motorinio mokymo(si) požiūriu grindžiamas kalbėjimo ir kalbos terapijos strategijas, kurios skiriasi tuo, kokiu lygmeniu, t. y. nekalbėjimo ar kalbėjimo, yra taikomos. Straipsnyje pateikiami šių strategijų taikymo tikslai ir teorinės veiksmingumo, įveikiant vaikų artikuliacijos sutrikimus, prielaidos, atskleidžiama pokyčių logopedų praktikoje svarba. Teorinių šaltinių analizė atskleidžia, kad kalbėjimu grįstos terapijos strategijos yra veiksmingesnės mokantis taisyklingo ir suprantamo kalbėjimo. Nekalbinės oralinės terapijos strategijų taikymas yra tikslingas mokant nekalbinių artikuliacinio aparato judesių, tačiau nėra veiksmingas mokant taisyklingo kalbėjimo, todėl, įveikiant vaikų artikuliacijos sutrikimus, būtina diferencijuoti motorinio mokymosi strategijas, atsižvelgiant į sutrikimo kilmę ir laipsnį.