Nuo 2010 m. Lietuva yra Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos šalis narė. Analizuojama švietimo politikos plėtra Lietuvoje, atsižvelgiant į neįgalių vaikų teisę į įtraukųjį ugdymą, taip pat faktinės neįgalių vaikų ugdymo tendencijos segregacinėje ir įprastoje ugdymo aplinkoje. Autorius nagrinėja prielaidą, kad medicininio modelio ir neoliberalios mąstysenos struktūrų susikirtimas edukaciniame diskurse trukdo įgyvendinti žmogaus teisių standartus, ypač tinkamą sąlygų pritaikymą.