Resocializacijos galimybė Lietuvos įkalinimo įstaigose

Santrauka

Straipsnyje aptariamos resocializacijos galimybės Lietuvos penitencinėje sistemoje. Pažymėtina, jog pastaruoju laikotarpiu resocializacijos idėja vis dažniau iškyla oficialiuose Lietuvos teisiniuose dokumentuose. Jau po Nepriklausomybės atkūrimo gana greitai atkreiptas dėmesys į kolonijose, kalėjimuose, areštinėse kalinamų žmonių sąlygas bei kuriami Lietuvos penitencines sistemos pertvarkymo, susijusio su individo resocializacija, instituciniai pagrindai. Kai kurie iš jų šiuo metu bandomi įgyvendinti praktiškai. Tačiau kyla kausimas, kokios yra realios Lietuvos penitencinės sistemos resocializacijos galimybės? Vienas iš būdų, kuris leidžia atskleisti įkalinimo įstaigų resocializacijos galimybes, yra veiksnių, darančių įtaką pakartotinų nusikaltimų padarymui, įvardijimas. 1990-1998-aisiais metais nežymiai didėjantis pakartotinai nusikaltusių asmeny skaičius (1998-aisiais metais sudarė apie 34% visų išaiškintų asmenų, padariusių nusikaltimus) lyg ir neturėtų sukelti ypatingo susidomėjimo, tačiau reali situacija atskirose nuteistųjų įkalinimo įstaigose, o ypač griežto režimo kolonijose, kuriose asmenys atlieka bausmę ne pirmą kartą, yra kitokia: penitencinis recidyvas atskirais atvejais siekia iki 80% (Vilniaus griežto režimo kolonijoje). Taigi pagrindinė resocializacijos problema atsiranda dėl prieštaravimo tarp resocializacijos idėjų, kurios skelbia apie asmens saviraišką, teises bei pasirinkimą, ir esminių penitencines sistemos principų - kontrolės, paklusimo ir izoliacijos. Straipsnyje siekiama išsiaiškinti resocializacijos galimybes Lietuvos įkalinimo įstaigose, jų vaidmenį penitencinės sistemos reformoje, pakartotinų nusikaltimų įkalinimo įstaigose mažinimo perspektyvas. Atliekant analizę remtasi nuteistųjų asmeny Lietuvos įkalinimo įstaigose anketinių apklausų bei kokybinių giluminių interviu su penitencinės sistemos ekspertais duomenimis.