Santrauka
Racionalumo diskurso recepcija ir kritika yra sietina su Descartes'o filosofija. Būtent Descartes'as savo "Metafiziniuose apmąstymuose" suformuluoja pamatinius racionalumo filosofijos principus: abejonę, kaip mąstymo metodą; racionalaus ir sau tapataus ego egzistavimą; mąstymo aiškumą ir ryškumą grindžiantį tapatybės dėsnį. Karteziškojo projekto unikalumą sudaro ne tai, jog privilegijuojamas proto principas, bet tai, jog privilegijuojamas subjektyvus protas. Viena esminių subjektyvaus proto ypatybių yra ta, jog jis gali apsibrėžti ir sėkmingai funkcionuoti tik tuo atveju, jei yra vienintelis, t.y. jei iš mąstomybės srities yra iš anksto pašalinamas kitybės momentas. Subjektyvaus proto funkcionavimas remiasi tapatybės logika: kiekvienu mąstymo aktu protas vis iš naujo susitapatina su savimi ir taip save prezentuoja, o tai, kas protui yra netapatu, atmetama kaip neracionalus likutis. Tokiu būdu proto idėja virsta proto ideologija: racionalumo maksimos grindžia ne tik teorinį diskursą, bet tampa praktinio - etinio ir politinio - veiksmo sąlyga bei galimybe. Racionalumo filosofija nėra neutrali: ji apima ne tik žinojimo, bet ir galios sritį, ji veikia per racionalumo principui atstovaujantčias institucijas bei struktūras. Būtent šis galios momentas, glūdintis racionalumo diskurso šerdyje, įgalioja mus nuodugniau apsvarstyti racionalumo filosofijos prielaidas, t.y. pritaikyti abejonės judesį tam dalykui, kurio legitimacija laikoma neabejotina. Rodosi įdomu, kodėl Descartes'as, suabejojęs viskuo, niekuomet nebandė kvestionuoti paties proto. Remiantis tapatybės logika iš esmės tai neįmanoma padaryti, nes tapatybės logika pašalina kito požiūrio, kitos pozicijos galimybę. Todėl savo tekstu sieksime "susilpninti" tapatybės logiką ir parodyti, jog, viena vertus, pačiame proto apibrėžime glūdi iracionalumo momentas, kita vertus, tai, kas laikoma iracionalumu, yra sukonstruota ir apibrėžta paties proto.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
