Siame straipsnyje, pirma, bandysime metodologinio individualizmo dilemą sugriauti, parodydami, kad prieštaravimas tarp M. Weberio skelbiamų metodologinių principų ir jo tyrimų praktikos yra tik tariamas. Antra, pagrįsime tezę, kad W. Schluchterio nurodomų dviejų "prasiveržimų" pasekmėje M. Weberio "suprantančioji sociologija" savo galutinio pavidalo dar neįgyja. Paskutiniame savo veiklos dešimtmetyje vokiečių sociologas pradėjo savo "trečią prasiveržimą". Jis vedė į sociologinę veiklos teoriją ir liko neužbaigtas. Trečiasis straipsnyje sprendžiamas uždavinys yra šios M. Weberio veiklos teorijos rekonstrukcija, kritiškai įvertinant tyrinėtojų šioje srityje jau nuveiktą darbą. Pagaliau (ketvirta), metateoriškai aptarsime klausimą, ar trečiasis M. Weberio prasiveržimas gali būti užbaigtas taip, kad jo rezultatas būtų veiklos teorija, pasižyminti visais tais privalumais, kurių vokiečių sociologas iš tokios teorijos pageidavo.