Sovietinė globalioji modernybė ir globalumo-lokalumo suvokimas sovietinėje Lietuvoje

Santrauka

Straipsnyje, remiantis Z. Baumano, A. Giddenso, R. Ingleharto S. Hallo idėjomis, parodoma, kad Sovietų Sąjungą būtų galima traktuoti kaip atskirą ir specifinį modernios visuomenės (industrializuotos, urbanizuotos, racionalizuotos, biurokratizuotos ir t.t.) atvejį, kuriam trūko kai kurių esminių bruožų, būdingų demokratinei moderniai Vakarų visuomenei (individo prioriteto valstybės ir visuomenės atžvilgiu, visuomenės dalyvavimo valstybės gyvenime). Kartu parodoma, kad sovietiškumo-tautiškumo priešprieša, buvusi viena svarbiausių sovietinėje visuomenėje, gali būti analizuojama kaip globalumo-lokalumo priešprieša. Sovietiškumo ir tautiškumo santykį siūloma analizuoti remiantis Dumont'o hierarchinio komplementarumo principu, leidžiančiu identifikuoti kuriamą socialinę tvarką. Šia prasme sovietinėje ideologijoje sovietiškumas tampa aukštesnis už dalinį tautiškumą, bet kartu rusiškumas, kaip dalis, gali būti sutapatinta su sovietiškumu, kaip visuma. Individų laikyseną šios fundamentalios sovietinės visuomenės priešpriešos akivaizdoje siūloma analizuoti Foucault vartotos diskurso ir diskursyvinių praktikų koncepcijos kontekste.