Sociologijos teorija (IV)

Santrauka

Paskutinėje – keturių dalių ciklo – dalyje analizuojama Steveno Seidmano postmoderniosios socialinės teorijos koncepcija. Čia pasirinkti analizės kriterijai, šio straipsnio autoriaus požiūriu, atliepia skiriamuosius „postpozityvistinio laiko“ bruožus. Analizuojant Michaelo Burawoy’aus viešosios sociologijos koncepciją išryškėjo keturios dilemos. Pirma, prieštaravimas tarp universalaus turinio ir nacionalinės formos; antra, prieštaravimas tarp analitinio realizmo ir pliuralistinio reliatyvizmo; trečia, prieštaravimas (nominalus) tarp dirbtinai skiriamų viešosios ir kritinės sociologijos tipų; ketvirta, prieštaravimas tarp epistemologinio pliuralizmo ir vertybinio pliuralizmo. Čia įrodinėjama, kad „radikali“ – netgi vertinant postpozityvizmo kriterijais – Seidmano idėja padeda tinkamai nušviesti konceptualius šių dilemų šaltinius, leidžia geriau suprasti laiko pokyčius, naujus apibrėžimus ir dilemas, išsikristalizavusias postpozityvistinėje diskusijoje dėl kriterijų, negu nagrinėta Burawoy’aus viešosios sociologijos koncepcija. Ypač svarbus Seidmano teikiamas prognostinis kriterijus, kurį sociologija prarado, skilusi į sociologijos, sociologijos teorijos ir socialinės teorijos formas. Šio teksto paskirtis – paanalizuoti postmoderniosios socialinės teorijos privalumus ir trūkumus atsižvelgiant į 1) dvinarę „analitinės“ ir „ideologinės“ vertikalių sąveiką teorinių prielaidų sandaroje, 2) du (1982-ųjų ir 1987-ųjų) „epistemologinio kontinuumo“ variantus, aptinkamus Jeffrey Alexanderio teorinėje logikoje. Teigiama, kad Seidmano genealoginis požiūris yra realistiškesnis, negu funkcinis-simetriškas Burawoy’aus. Tačiau Seidmanas a) pagrindimo kritiką linkęs redukuoti į teorinių apibendrinimų savireferentiškumo kritiką, nepakankamai eksplikuodamas pasirenkamus empirinių apibendrinimų kriterijus, b) išleidžia iš akių gyvybišką dvikryptiškumo sąlygą epistemologiniame mokslinio mąstymo kontinuume, o todėl bendrąsias kategorijas „išvaręs pro duris“, paskui jas, kaip neeksplikuotus analizės ir vertinimo kriterijus, įsileidžia „pro langą“, c) nepakankamai išsamiai svarsto gyvybišką – tikėtina – klasikinei sociologijai ryšį tarp bendrųjų teorinių principų ir bendrųjų moralinių principų, d) nepakankamai detaliai svarsto tikėtiną bendrųjų kategorijų ir socialinės teorijos prognozavimo galimybių santykį. Daroma apibendrinanti išvada, kad postpozityvizmo diskusija pasiekė lygmenį, kuris rodo, jog „sociologijos teorijos pabaigos“ tezė turi būti diskutuojama remiantis kitokio pagrindimo (negu XX a. pagrindžiamasis pažinimo būdas) galimybių kriterijais ir dar intensyvesne istoriografine sociologijos savimone, įtraukiančia tiek klasikinius, tiek dabartinius sociologinės analizės pavyzdžius.