Santrauka
Straipsnio tikslas yra parodyti socialinių paslaugų (socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, švietimo, globos ir socialinio darbo paslaugų) sistemos transformacijas Vakarų šalyse panaudojant gerovės pliuralizmo teorinį aparatą. Skiriami trys socialinių paslaugų sistemos raidos etapai. Pirmasis etapas sietinas su pirmųjų socialinės apsaugos sistemų atsiradimu Bismarko Vokietijoje ir aktyvia nevyriausybinių organizacijų veikla socialinių paslaugų srityje. Antrasis socialinių paslaugų sistemos raidos etapas, Vakarų demokratijose prasidėjęs po II Pasaulinio karo, pasižymėjo dviem esminiais bruožais: ryškia tendencija perkelti socialines rizikas iš asmeninės atsakomybės į bendrosios atsakomybės lauką bei viešojo sektoriaus institucijų kaip tinkamiausio įrankio išsikeltiems tikslams įgyvendinti naudojimu. Šis socialinių paslaugų sistemos raidos etapas vadinamas gerovės valstybe. Trečiasis socialinių paslaugų sistemos raidos etapas, prasidėjęs po 1970 m. ir besitęsiantis iki šių dienų, kokybiškai skiriasi nuo prieš tai buvusios gerovės valstybės, nes pasižymi ryškia socialinių rizikų privatizacijos tendencija bei pliuralistiniu požiūriu į socialinių paslaugų teikėjus.